Mano Barselona

Bevažiuodama taksi mąsčiau, kad kiekvienas miestas, kaip ir žmogus turi sielą. Ją rodo ne visiems, o tik tiems, kuriais pasitiki. Visiems kitiems lieka fasadai. Nenuostabu, kad  kiekvienas atvykėlis mato tai, ką nori matyti ir išsiveža prisiminimus būtent apie savo miestą su istorija skirta tik jam vienam. Aš Barseloną įsimylėjau iš karto. Per šešerius metus mano meilė nei kiek neišblėso. Ji man buvo, yra ir bus gražiausiu miestu Europoje. Galbūt todėl, kad jos siela artima man.  Aš mėgstu maišyti praeitį su dabartimi ir vienodai žaviuosi tiek retro ikonomis, tiek dangų siekiančiais dangoraižiais. Visai, kaip ir Barselona, neprisirišanti prie senų ir įprastų dalykų, o suteikianti erdvę svajonėms virsti cukriniais nameliais. Man patikla modernus Olimpinis miestelis, išdygęs virš tamsių ir paslaptingų Carlos Ruiz Zafon aprašytų gatvių. Senovinės ispaniškos vilos, pasislėpusios už raižytų vartų.  Bažnyčios, karūnuojamos gotikos šedevrais. La Rambla aktoriai, sustingę laike. Ir žinoma Gaudi, išminčius siurealistiškai išdabinęs miestą ir pavertęs jį vienu unikaliausių pasaulyje. O kur dar dainuojantys fontanai, ispaniškas miestelis, keisti viešbučiai, nepakartojamos tapos, saldi Sangria, Picasso, vėduoklės, jūra, kalnai... Kosmopolitiška, šiuolaikiška, įvairiaspalvė, jaudinanti... Tokia ji, ta Mano Barselona.