Mano istorija

Kai pradėjau rašyti blogą buvo užėjęs kažkoks begalinis noras skleisti savo pseudožurnalistinius sugebėjimus. Mat kaip tik buvau prisiminusi, kad mokykloj visuomet mane gyrė už puikius rašinėlius. Net neketinau čia dalintis savo jausmais ir aktualijom, maniau sau, taktiškai parašysiu kokią apžvalgą apie restoraną ar pateiksiu turistams naudingą informaciją apie šalį. Bet kuo toliau tuo labiau ėmiau pastebėti, kad man taip neišeina. Viskas lieka paliesta mano jausmo plaukiančio per subjektyvų pasaulio suvokimą. Taigi blogas pavirto... Net nežinau kuo. Informaciniu dienoraščiu? Gyvenimo dienų registru? Pirkinių sąrašu? Užaugintų ir numarintų augalų metraščiu? Filmų apžvalga? Kelionių nuotraukų galerija? Restoranų įvertinimu stiliumi oi kaip skaniai pavalgėm ir smagiai pasėdėjom?  Nebežinau kam rašau, daugiau sau ar kitiems... Turbūt priklauso nuo to ką noriu pasakyti.  Viena ko nedarau, nelieju čia savo neigiamų emocijų. Man geriausias komplimentas yra komentarai, kad mano blogas šiltas ir pakelia nuotaiką. Vadinasi galiu paskleisti truputėlį savo šilumos.

Ir štai vieną gražią dieną sulaukiau klausimo: Gal galėtum pasidalinti kaip pasiekei  to ką turi? Ilgai atidėliojau atsakymo rašymą, nes tiesą sakant nežinojau nuo ko pradėti. Ar surašyti CV tvarka visus savo darbus? Kodėl išvažiavau į Londoną?  Ar papasakoti apie vidinį nusiteikimą? Savo siekius ir svajones? Ir kai jau pradėsiu pasakoti savo gyvenimo istoriją, staiga paaiškės kokia aš sena... Cha cha.

Pasakosiu nuoširdžiai. Apie viską po truputį. Ir nors suprantu, kad galbūt tikitės nuoseklios faktų ir patarimų sekos, ką daryti, kad...  Galiu nuvilti step-by-step formulės nėra.

Galbūt čia galėčiau sugalvoti tik vieną patarimą. Norint ko nors pasiekti - visų pirmą reikia žinoti, ko sieki ir ką nori veikti, pagalvoti apie įsivaizduojamą kelią, kurį turi nueiti ir tada mažais žingsneliais keliauti. Visa kita sėkmė ir atsitiktinumai. Arba tokie kaip aš galėtų pasakyti – gyvenimo pagalba tiems kas stengiasi. Reikia atsisakyti visų negaliu, nepasitikiu, neįmanoma. Tiesą sakant aš išvis netikiu žodžiu neįmanona. Jei žmonės sugeba įvykdyti net mokslo dėsniams prieštaraujančius dalykus (budistų vienuoliai ilgą laiką išbūna meditacinėje būsenoje be miego, valgio ir vandens, Bethovenas būdamas kurčias sukūrė dievišką muziką, kažkur gyvena berniukas-magnetas, galintis ant krūtinės išlaikyti keptuves), tai kaip sveikas, protingas nieko nestokojantis žmogus gali sakyti, kad jam kažkas yra neįmanoma?
Galiu trumpai pateikti savo CV. Išsilavinimas – Verslo Administravimo Bakalauras (VU) ir Tarptautinis verslas (London Metropolitan University). Darbo istorija - kol mokiausi dirbau part time restorane, part time vertėja (kalėjimuose, psichiatrinėse ligoninėse, pas advokatus, socialinėse įstaigose). Patikėkit, kokių tik lietuvaičių neprisižiūrėjau ir istorijų neprisiklausiau. Galėčiau atskirą knygą parašyti. Vėliau tapau projektų koordinarore pas tokį lietuvį įdarbinimo agentūroj už padavėjos atlyginimą. Jis žinoma džiaugėsi pigia darbo jėga, o aš po metų lažo neapsikenčiau ir pareiškiau, kad išeinu bei susiradau darbą Media Consulting labai mažoj kompanijoj asistente. Anie gi ne šiaip man interviu surengė, bet buvo paruošę kažkokį kūrybinį testą – žaidimą. Paliko mane kambary su tuo testu vieną, o aš atsimenu sėdėjau pusiau juokdamasi ir galvojau, ką aš čia darau? Tiek laiko gaišti ir vistiek turbūt nepriims… Na ką, pasirodo verta buvo. Priemė. Ten beveik nieko nereikėjo daryt ir jie tai supratę po pusės metų padarė mane part time, bet kadangi man ten visai patiko tai likau ir dar dirbau vertėja karts nuo karto. Kol galiausiai prasidėjo krizė ir jie buvo priversti mane atleisti. Tada per kažkokį laimingą atsitiktinumą, nuėjus tik į vieną vienintelį interviu radau darbą šitoj leidykloj, kur dirbu jau trejus metus. Uždavė jie man padaryti prezentaciją sekančiam kartui apie Lietuvos rinką, co-editions, royalties ir pan. O Bliamba galvojau, ką aš jiems tuo klausimu pasakysiu? Dvi dienas kankinausi su ta prezentacija, ir sukurpiau kažką, kas paaiškėjo, kad buvo geriausia iš visų matytų. Štai taip ir tapau Foreign Rights Manager (lietuviškai tikriausiai autorinių teisių vadybininkė).
Pinigai niekada nebuvo mano variklis. Tikriausiai aš toks žmogus, kuris sugeba gyventi su tiek, kiek jis turi. Man svarbiausia, kad darbas teiktų džiaugsmą, būtų įdomus, motyvuitų ir streso ne per daug būtų. O dabartinis man netgi labai patinka. Visų pirmą dievinu knygas, antra – nekorporacinę aplinką, o trečia – tenka keliauti, netgi namo pargrįžti kartais galiu. Visų pasaulio pinigų juk neuždirbsiu. Kartais kai pasiklausau, kaip žmonės skundžiasi, kad  nieko negali sau leisti, nors uždirba vos ne dvigubai daugiau už mane, išsinuomoja brangius butus ir net neturi laiko jais džiaugtis, nes visą laiką sėdi darbe, kurio nekenčia, tai argi ne beprotybė?
Aš noriu gyventi dabar. Ne tada kai pasensiu, turėsiu daugiau laiko, daugiau pinigų, vaikų, laimėsiu loteriją, švies saulė, nebus spuogų… Žinoma tada irgi norėsiu gyventi, bet juk iš tiesų viskas kas mums priklauso yra ši akimirka. Praeities jau nebėra, o ateitis dar neatėjo. Todėl viską, ką galima padaryti ir ką norisi daryti, reikia daryti dabar. Aš stengiuosi.
Ir pabaigai labai noriu paprašyti negalvoti, kad britai yra rasistai, nacionalistai ir visokie kokie ir todėl mūsų lietuvaičių niekas nenori. Yra visokių. Dauguma direktorių net ne britai, dauguma kompanijų – tarptautinės, dauguma mano pažįstamų uždirba darbus, kurie jiems patinka ir kuriuos jie nori dirbti, o ne tuos, kurie skirti tik pinigams kalti. Ir uždirba.
Žmonės dažniausiai turi tiek kiek leidžia sau turėti. Pavyzdžiui prieš paskutinį algos pakėlimą, kai pasakiau draugei, kiek noriu gauti, ji tarė: eik tu, pas mus va įmonėj netgi kažkoks didis buhalteris (ar koks ten finansų vadovas) tiek uždirbo tik po 10 metų. O mano atlygimas patikėkit tikrai nėra kažkoks super didelis ir žinoma gavau tiek kiek paprašiau. Dabar vėlgi šio to tikiuosi, o iš aplink visi jau kužda, na tu čia ir užsibrėžei, tau jau ir taip neseniai alga pakėlė ir dar tu kažko pageidauji? Aišku, kad pageidauju. O kodėl turėčiau nepageidauti? Net nesileidžiu į jokias demotyvuojančias kalbas. Jei tik sėdėsi kaip pelė po šluota ir nesitikėsi nieko geriau, tai iš kur tas geriau atsiras man pasakykit? O jei čia to negausiu, tai ieškosiu, kur geriau.
Negaliu patikėti, kad savo traktatą baigiu tokia banalybe – norėk ir turėsi. Bet ką jau padarysi, aš tuo tikiu. Iš visos širdies tikiu. Grįsdama praktika tikiu. Gal ir ne viską turiu ko noriu, bet esu be galo dėkinga už viską. O jei netikėčiau, kad vieną dieną turėsiu, ko trūksta reikia nusišaut jau dabar, argi ne? Kas netikit tokia paprasta filosofija, kviečiu susidaryti sąrašą dalykų, kurie iš pradžių atrodė neįmanomi, o pasiekus tapo  tokie paprastučiai ir savaime suprantami, tarsi kitaip ir negalėjo būti. Tai gali būti užsienio kalba, neįkandama formulė, staiga išsisprendusios problemos, išlaikytas egzaminas, nuostabi kelionė, mylimas žmogus po daugybės ašarų naktų…  Tegu meta į mane akmenį tas pas kurį nebus bent jau vieno punktelio. Tokiu atveju manau esate prakeiktas ir prašau laikytis nuo šio blogo kuo toliau. Dar optimizmu užsikrėsite, neduok Dieve.