Ką Londone madinga valgyti ir gerti?

GĖRIMAI

Kiekvienais metais kavinės konkuruoja kas išras originaliausią gėrimą. Kažkada buvo Chai Latte, Matcha latte, Tumeric latte, dar vėliau kava su kokoso aliejum (labai skani beje, sakau kaip žmogus nemėgstantis kavos).  O dabar gi paskutinis mados klyksmas yra Ashwagandha. Pagal apibūdinimą tai kartu raminanti ir energizuojanti žolelė. Gėrimų labai daug kur apart Whole Foods ar kokių super trendy sveikatos kavinių nepamatysi, bet niekas netrukdo tiesiog nusipirkti pudros ir gamintis patiems sumaišant su kitais prieskoniais ir riešutiniu pienu (nes tikrą pieną šiais laikas gerti taip pat nemadinga ir nenaudinga). 

Tiesa prakalbus apie keistus gėrimus, kavinė į kurią patenka tik kantrieji Farm Girl Notting Hille atidarė naują vietą Chelsea, kuri panašu nėra tokia sausakimša. Gali būt, kad apie ją ne daug kas žino. Čia kavos perėjo eksperimentinę tansformaciją nuo Levandų, Rožių, Hibiscus Latte iki Drugelių. Žmonės dažniausiai jų paragavę tiesiog užsimano paprastos kavos, na bet įdomumo dėlei kodėl neišbandyti. (9 Park Walk, Chelsea, London SW10 0AJ)

Tiesa dar nepamirškim Kombucho’s gėrimų, bei itin išpopuliarėjusios Bubble Tea. 

MAISTAS 

Havajai šturmu ima Londoną, nuo Havajietiškų burgerių (kuriuos kepa ant lavos) iki Poke dubenėlių, kurie tiesiog yra salotų ir sushi hibridas. Praktiškai jau imi pavargti vien juos beužsisakinėdamas, nes reikia nuspręsti ar nori kale ar špinatų, o gal visai nenori jokio žalėsio, tada iš 20 kitų ingredientų išsirinkti kokius 4 ir iš 150 padažų pasirinkti vieną. Žinoma būna rekomendacijos, bet galima ir paeksperimentuoti. 

Burbuliniai vafliai vis dar trendas. Prie jų visada eilės ir jie itin paklausūs. Galima juos užpildyti įvairiais skoniais, gelatto, matcha, karamele bei įvairiausiai pagardais. (Bufle, 19 Rupert Street, Soho, W1D 7PA)

Jei norite paragauti neįprastų ledų, jų pasirinkimas taip pat nemenkas. Mėlynojo pelėsinio sūrio skonio su graikiniais riešutais arba baravykų su šokoladu La Gelatiera Soho (27 New Row, London WC2N 4LA). 

Šviežiai nupjautos žolės, taip jums nepasigirdo Chin Chin Camden. Jie turi specialią laboratoriją, kur bet ką gali paversti į ledus, tik atneškite ingredientų. (49-50 Camden Lock, Camden Town, London NW1 8AF). 

Tahini ledai su kardamonu Palomar Soho, beveik kaip iš avinžirnių. (34 Rupert St, London W1D 6DN)

Karšti vasaros taškai Londone

Dalinuosi savo įžvalgom ir patarimais, kas šiuo metu Londone yra ant bangos ir ką galima nuveikti per ne tokią jau ir ilgą vasarą, kuri šiais metais pasitaikė itin karšta. Paprastai atšilus orams dauguma stengiasi pabėgti iš miesto prie kokio nors vandens telkinio ar miško. Tačiau ir Londone nėra kada nuobodžiauti. Pramogų pasiūla vyrauja nuo netikrų paplūdimių iki lauko kino teatrų, nuo keistų ledų iki cirko pasirodymų. 

KINO TEATRAS PO ŽVAIGŽDĖMIS

Nors orus prognozuoti sunku, o bilietus užsisakinėti reikia gerokai iš anksto, niekada negali žinoti ar nežiūrėsi filmo susisukęs nuo vėjo bei permirkęs nuo lietaus. Tačiau tikrai verta surizikuoti, o galbūt net prigriebti skėtį, kad pasimėgauti filmais netikėčiausiose Londono vietose. Šią vasarą lietaus rizika gal kiek mažesnė, bet vistiek neaišku, kada gali kilti kokia audra. 

Filmai laive– Kodėl gi nepasižiūrėjus filmo plaukiojant Temzės upe stebint saulėlydį? Ar gali būti kas nors dar romantiškesnio? Juos siūlo City Cruises. (http://www.citycruises.com/special-events/timeout-movies-on-the-river)

Sommerset House – dvi savaites Rugpjūčio mėnesį bus rodomi filmai Sommerset House kieme. (https://www.somersethouse.org.uk/whats-on/film4-summer-screen)

Luna Cinema – Kino seansai parkuose ir jaukiose, nuostabiai pasimatymams tinkančiose erdvėse (Kew Gardens, Hamstead Heath, Hampton Court bei Regents Park). (www.thelunacinema.com)

Nomand Cinema – vienas populiariausių lauko kino organizatorių, siūlantis žiūrėti filmus prie St Paul Katedros,  Bromptono kapinėse, Hyde Park Lido, Wembley park ir daugybėje kitų vietų. (www.whereisthenomad.com)

Taip pat yra ir teatras po dangumi. Opera Holland Parke, kur galima pasiklausyti Traviatos, Cosi Fan Tutte bei Ariadne. (Opera Holland Park Theatre, Ilchester Pl, Kensington, London W8 6LU). Regents Park Open Air Theatre, pritatantys Šekspyro pjesę As You Like it, Peterį Peną, Little Shop of Horrors ir kitus spektaklius. (Inner Circle, London NW1 4NU)

PAPLŪDIMIAI LONDONE

Kartais nebūtina važiuoti prie tikros jūros. Mieste taip pat galima atrasti smėlio bei patirti tropinę atmosferą. Tuo labiau, kai tikroji Anglijos jūra dažnai pabėga nuo kranto dėl potvynių ir atoslūgių, todėl vaizdas ne taip ir skiriasi. 

Neverland – Fullhame esantis pliažas ant Temzės kranto. Didžėjai, žaidimai, brunchas, didžiulės lovos ir spalvotos pašiūrės. (364 Wandsworth Bridge Rd, Fulham, London SW6 2TY)

Camden Beach – Roundhouse kiekvienais metais savo terasą paverčia į pliažą, kur vyksta gyvi koncertai. Čia galima žaisti ping pongą, yra baras, kur nusipirkę pina coladą ir įsitasę ant spalvotų kėdžių pasijusite kaip kokioje Jamaikoje. (Chalk Farm Road, Camden NW1 8EH)

London Royal Docks – Kiekvienais metais atgabenamos tonos smėlio ir krantinė virsta paplūdimiu. Įėjimas nemokamas. (1 Siemens Brothers Way E16 1GB).

KARŠČIAUSIOS VASAROS PARODOS

Spice Up Spice Girls exhibition, Business Design Centre, Angel, Islington. Tai didžiausia keliaujanti paroda grupės gerbėjams, su šimtais kostiumų bei asmeninių grupės daiktų. (https://www.spicegirls-exhibition.com)

Frida Kahlo exhibition, V&A Muziejus, Kensington - Didžiulė asmeninių meninkės daiktų kolekcija, iliiustruojanti jos gyvenimo istoriją.

Fashioned from Nature, V&A paroda pasakojanti kaip drabužių istorija susipynė su gamtos elementais. Inovatoriškos medžiagos ir dažymo būdai leis nauju žvilgsiu pažvelgti į rūbų kūrybą.  

Lee Bull – Hayward Gallery. Žymiausia Pietų Korėjos meninkė kuria siurrealistinį pasaulį. Kiborgai ir mokslinės fantastikos elementai skritinguose kamabriuose priverčia keliauti per laiką ir erdvę. Patiks keistų parodų mėgėjams.

The Ey Exhibition Picasso 1932 – Love, Fame and Tragedy – Tai pirmoji Picasso solo paroda Tate Modern, suteikianti galimybę pamatyti daugiau nei 100 paveikslų, skulptūrų bei piešinių, kartu su šeimos fotografijomis ir nematytais jo gyvenimo momentais.

Rodin ir senosios Graikijos menas – British museum pristato didelę Rodino skulptūrų kolekciją, pasiskolintą iš jo muziejaus Paryžiuje. Meninką įkvėpė Graikų panteono skulptūros, kuris jis 1881 metais pamatė tame pačiame Britų muziejuje. 

KUR PASISĖDĖTI LAUKE? 

Neals Yard Covent garden – spalvotas kiemelis truputėlį nuo visų pasislėpęs, tačiau jau tapęs vieša paslaptim. Jame įsikūrę restoranėliai siūlo didelį vegetariško ir sveiko maisto pasirinkimą. 

Coppa Club Tower Bridge – Žiemą siūlo stiklinius igloo, o vasarą jie patampa tropikų mini oazėm. (Coppa Club, 3 Three Quays Walk, Lower Thames Street EC3R 6AH)

John Lewis terasa ant stogo kiekvienais metais su nauja tema. Jaukus sodelis, kur galima prisėsti gėrimui ar užkandžiui pavargus nuo Oxford street triukšmo. (300 Oxford St, Marylebone, London W1C 1DX)

Mano, kaip vietinės Notting Hillo gyventojos, patarimas būtų išbandyti Pomona’s restoraną ir jų sodelį su pergola. Jis beveik niekur neminimas, tačiau visos vietinės mamos po jogos pamokų būtent čia gurkšnoja vaisių kokteilius ir valgo sumuštinius su avokadais. Labai vasariška atmosfera, tiesiog Kalifornija Londone. (47 Hereford Rd., London W2 5AH)

ĮDOMŪS RENGINIAI

Galimybė aplankyti St. Pauls Katedrą ir vakarais nemokamai, pasikelti ant jos viršaus, pasigėrėti miesto vaizdais bei nusileisti į požemius, kur palaidoti nusipelnę šaliai žmonės. Katedra atvira nuo 18.30 iki 21.00. 

Liepos 6- 15 dienomis vyks British summer time koncertai Hyde Parke, kuriuos pristato Barclays bankas. Dalyvaus tokie atlikėjai kaip Michael Bubble, Bruno Mars, Paul Simon ir Eric Clapton.

Underbelly Festival South Bank – Kiekvieną vasarą krantinėje įsikuria mini cirko miestelis jau švenčiantis dešimtus metus. Repertuaras siūlo įvairiausius pasirodymus nuo kabareto, improvizacijų, komedijų, koncertų iki žonglierių ir akrobatų  triukų. O kol laukiate koncerto, galima atsigaivinti vasarišku gėrimu ir pasistiprinti maistu iš šalimais esančių vagonėlių. 

Kelionė automobiliu po Ameriką - 9 diena - Mojave dykuma ir Joshua Tree Park

Nulėkti nuo Los Anželo iki Las Vegaso yra juokų darbas. 4 valandos su trupučiu greitkeliu ir tu jau vietoj. Bet dviem blondinėms nuotykių ieškotojoms gi per paprastas toks maršrutas. Tiesiu keliu mes nevažiuosim. Geriau pažiūrėkim Mojave dykumą, Joshua tree parką ir taip toliau. 

Pajudėjom iš Las Vegaso tikėdamos kokios gražios pakelės užkandinės, vadimojo Diner. Pakeliui atradom Fat Greek užeigą, kurią visi reklamuoja tikriausiai todėl, kad tai geriausia, kas aplink yra. Bet tai nereiškia, jog tai geriausia apskritai paėmus. Tenkaip tik per Work and Travelprogramą dirbo Lietuvaičiai. Kur tik tautiečių nesutiksi. Miestelis, yra absoliučiai mažas, nykus, su trim kazino. Toks gūdus ir išblankęs, kur filmuose rodo, grynai in the middle of nowhere. Na ką gi, užkandome kažką iš to, ko ten buvo tam Greek menu. Beje nežinau ar nors vienas patiekalas kažką bendro su Graikija turi. 

Tuomet jau leidomės klaidžioti po žymiąją dykumą. Tiesą sakant ten yra tik vienas besišakojantis kelias. Ir spėkit ar mes pasirinkom reikalingą atšaką? Aišku, kad ne. Po pusvalandžio vairavimo spooky keliu, kur asfaltas suskilinėjęs ir aplink nei gyvos dvasios, jau ėmė mums kažkaip ta atmosfera nepatikti. Aplink kur ne kur tik apleistos bakūžės ar namų griuvėsiai. Užmetėm akį į GPS ir kažkodėl tik dabar supratom, kad nusukom ne ten. Taigi vėl pusvalandį reikėjo grįžti atgal iki to atsišakojimo ir rinktis kitą kryptį. Bestovint prie užvertos pervažos, riedant nesibaigiančio ilgumo traukiniui man jau ėmė vaidentis jei kas nors dabar iš galo privažiuotų tai nebebūtų kur dingti. Na bet įveikę paranoją ir galvoje kylančias siaubo istorijas grįžom iki to reikalingo atsišakojimo. Tačiau laukė kita bloga žinia. Benzinas ėjo į pabaigą. O Mustangas žinote ištroškęs, geria kibirais. Tada ėmėm Googlinti kur yra artimiausia degalinė ir bliamba vėl reikės kažkur nusukti nuo mūsų krypties link Joshua Tree Parko. Bet ką darysi. Gailiai stebėjau krintančią žemyn benzino juostelę ir jau net mačiau tos degalinės miražus. Ai ne, čia ne miražas. Tikrai degalinė. Phew. Žinoma jau ketinome pilti visą baką, tačiau paslaugus patarnautojas sako: 

-        Ar pastebėjot, kad čia kainos tris kartus didesnės nei visur kitur, nes tai vienintelė degalinė dykumoje? 

Be to dar kažkokia ikoniška, ant route 66 kelio. Netoliese sustojęs turistinis autobusas vykdė fotosesiją. 

Taigi vėlgi, išsigooglinom kur yra kita artimiausia kita degalinė ir kiek mums užteks to benzino iki jos. Supratę, kad vis dėlto užteks, važiavome į tą, kuri buvo jau visai netoli Joshua Tree parko. 

Palengvėjusia širdim pagaliau turėdamos marias nebrangaus kuro ir kibiro dydžio puodelius Coca-Colos su ledu jau visai galėjome ir atsipūsti. Tik bėda, kad bevažinėjant po dykumą laiko apžiūrėt tuos Joshua Trees nelabai liko. Užsukom trumpam, padarėm porą kadrų. Na maždaug aplankėm ir patraukėm pagaliau į Los Angelą. Grįžom į tą lygiąją beigi greitąją autostradą, kuri visai pašėlo link miesto su penkiom eilėm. Bet šiaip nei taip gyvos ir sveikos nuvairavom į civilizaciją. 

Whistable - žvejų miestelis

Whistable - mažas miestelis prie jūros, Londono pietuose, Kente. Pati jūra žinoma neįspūdinga, kaip ir daugumoj miestelių aplink Londoną. Tokia bespalvė, bangų nerasta, smėlio taip pat nepastebėta, tik akmenys. Tačiau pats miestelis turi žavesio ir nėra prikaišiotas karuselių bei visokių tarškių atrakcionų kaip kartais pasitaiko. Be to labai didelis skanaus maisto pasirinkimas, o atmosfera tokia jūriškai džiugi. Whistable garsėja austrėmis ir jų festivaliais. Austrių galima rinktis ant kiekvieno kampo, su Tabasko padažu, su citrina, užkeptų su prieskoniais. Nes jei nepridėti kokio nors skonio, kas apskritai norėtų ir galėtų praryti tą glitų padarą. Na bet gurmanams savi malonumai.

Dar kas labai gražu tai tie spalvoti nameliai, tipiškas Anglijos pajūrio akcentas. Juos galima išsinuomoti nakčiai arba tiesiog nusipirkti, kaip daro dauguma žmonių, kad turėtų kur laikyti paplūdimio rakandus, rankšluoščius, pripučiamus ratus, kanojas ir gyvą galą kitų svarbių dalykų. Tų namelių aksesuarai ir reikalai skirti puošybai yra atskiras biznis. Kiek visokių vėliavėlių, malūnėlių, kabančių kriauklelių ir pagalvėlių su švyturiais. Poilsiautojai  džiugiai kepa BBQ ir gurkšnoja vyną savo mini balkonėliuose. Juose telpa tik dvi kėdės, bet kam daugiau ir reikia? Kas neturi namelio ar šiaip trumpan užsukęs, eina for pint of beer vienoj iš pajūrio kavinukių. Ten nuo ryto iki vakara kepami fish & chips, gruzdinami kalmarai, džiuvėsėliuose voliojami scampi (tokios geldelės), grillinamos žuvys ir verdami krabai. 

Štai va tokie džiaugsmai laukia vos 1,5 valandos traukiniu nuo Londono norinčių pakeisti aplinką ir pakvėpuoti druskingu oru.

Los Anželas - prodiuseriai, kokteiliai, paplūdimiai, palmės ir neholivudinis gyvenimas.

Aš šiam miestui jaučiu nuostaligiją dar nuo tų laikų, kai buvau studentė ir Orange county dirbau Disneylande. Los Andželas tiek išsitęsęs ir sulipęs su daugybe kitų miestų, kad nesuprasi, kur jis prasideda ir kur baigiasi.

Iš pradžių jis vadinosi El Pueblo de Nuestra Senora la Reina de los Angeles del Rio Porciucula, kas rodo, kad jo tikrieji įkūrėjai buvo Ispanai. Turbūt kai kurie dabartinių Meksikiečių protėviai.

-    -   Na, tai viskas aišku, jie turi teisę čia būti, - pasakė mano draugė, kuri niekaip negalėjo atsistebėti Meksikiečių gausa. Tikrai Los Angelas atrodo kaip mažoji Meksika.

Į akis krenta ir spalvinė ir turto nelygybė. Bet tikrai, iki tokio lygio, kad sunku nepastebėti. Ant vieno kampo prabangiausios vilos, už penkių minučių Mažoji Meksika, tada vėl brangus Santa Monicos rajoas. Darbai irgi paskirstyti principu: graži padavėja wanna be aktorė priima užsakymus, indus nurinkinėja būtinai meksikietis. Šiaip visi padavėjai, o ypač hostess tiesiog privalo būti gražūs. Ir pats darbas tikriausiai vienas iš geriausiai apmokamų, nes arbatpinigių gali susirinkt 10 kartų daugiau nei tavo alga. Be to visos viliasi sutikti kokį prodiuserį ir net priimdamos užsakymus vaidina. Kadangi mes ir vakarieniavom būtent su prodiuseriu, tai gal juos užuodžia iš tolo.

Negaliu tiksliai atsakyt, kodėl LA man vistiek patinka, nepaisant dirbtinumo ir plastic fantastic personažų. Gal dėl vandenyno, gal dėl kalnų, gal dėl gero maisto, dėl šypsenų (tikrų/netikrų visur), gero aptarnavimo, ir atsipūtusio požiūrio. Nors aišku kino pramonės konkurencijos aš neišbandžiau, spėju ten ne tokie visi ir atsipūtę. Stresuoja kas gražesnis ir kam labiau pasisekė. Tobuliną kūną iš pagrindų, sportuoja kaip išprotėję, dedasi baltus dantis, lyginasi raukšles, persisodina plaukus ir tampa kuo tik nori, bet ne savimi.

Los Anželas yra atkaklių svajotojų miestas. Ne šiaip svajotojų, bet tokių, kurie nepasiduoda po 100 peržiūrų. Kai kuriems netgi ir pasiseka. O kas nutinka visiems kitiems niekas nežino. Čia visko nereikia imti už gryną pinigą. 

Kaip mano draugas pasakė: ‘Kiekvienas miestas kažką slepia po savo paviršiumi. Maskva - agresiją, Londonas - represiją, o Los Anželas - depresiją. Manau jis teisus. Nežinau kiek tų šypsenų iš tikro spinduliuoja laimę, ir netgi kiek tų plastinių operacijų padailintų veidų vis dar sugeba šypsotis. Veidas ištemptas taip, kad jame dingsta bet kokios emocijos. 

Aš Los Anželą priimu kaip žaidimą, kaip filmą su gražiomis dekoracijomis. Kur vos pasukus už kampo pasimato backstage, norisi sustojus prie šviesaforo instinktyviai iš vidaus užsirakinti mašinos dureles, nes nežinai kas išlįs iš už kampo. 

Gyenimas susiklostė taip, kad teko trumpai pagyventi netgi su dviem prodiuseriais. Viskas pagal Holivudo scenarijų, nors ir neprabangiai jie gyvena. Paparacių foto aparatai taip pat neblyksti ant kiekvieno kampo. O Holivudo alėja yra visai ne tai, ką įsivaizduoja dauguma turistų. Paprasta gatvė su žvaigždėm ir suvenyrų parduotuvėm. Mes ten net kojos nekėlėm, todėl pavogiau nuotrauką iš interneto. Bet ir taip visi tikriausiai tas žvaigždes ant asfalto jau šimtus kartų matėt. 

Taigi tęsiant apie tuos prodiuserius. Pas vieną įsikraustėm ryte ir išsikraustėm vakare. Labai jau keistas ir dar control freak mums pasirodė. Jei tiksliau tai draugei atrodė kaip žudikas maniakas. Ji buvo įsitikinusi, kad jei ten liksim, gyvos negrįšim. Be to įtartinai švaros tarnyba kaip tik valė jo baltą sofą, visko gali būti kad nuo kraujo dėmių.  Na čia perdedu truputį. Bet dramatiškos situacijos reikalauja dramatiškų sprendimų. Pagalvojom jei su juo užstrigsim visas tris dienas, tai mūsų Los Angelo atostogas galima laidoti. Deja, dėl šios nesamonės mes labai susipykom, ir iš to streso beparkuodama sudaužiau mašiną. Dieną teko praleisti kamščiuose bandant nusigauti į oro uostą, pasiimti naują, grįžti iš oro uosto į West Hollywood, susirinkti lagaminus ir važiuot į staigiai surastus namus per Airbnb pas gėjų Jo. Mūsų raudonas Mustangas virto juodu. Gal prie LA stiliaus net labiau classy. Turėtumėt pamatyt kaip mes keldavom ir nuleisdavom stogą, nes tai saulė, kelpina, tai greitkelis, tai koks dodgy rajonas, o stogą pakėlinėt galima tik visiškai sustojus. Bet kai galėdavom važiuot nuleistu stogu, naudodavomės proga. Prodiuseriui pareiškėm, kad per daug mums steso tam Los Anžele vairuoti ir rytoj nerizikuosim dar kartą mašiną sudaužyti, todėl kraustomės į Santa Moniką prie jūros. Kaip vėliau paaiškėjo aš galiu nuspėti ateitį. 

Kol kas pernakvoję labai draugiškam ir stilingam bute pas Jo iš West Hollywood, nuvažiavom brunch į Venice beach apgalvoti plano kaip pagaliau pasidžiaugti tuo Los Angelu. Be to turėjom susitikti kavos su kitu prodiuseriu.

-      -  Tai ką merginos šiandien veiksit?, - pasidomėjo jis.

-      -  Tiesą sakant pirmiausia turim susirast, kur dėtis šiai nakčiai.

-       -  Jei reikia namų, namai yra. Kraustykitės pas mane į Santa Monicą į svečių kambarį. (Ha! Ar nesakiau apie ateities spėjimą?). 

-      -  Kad jau taip siūlai..., - Po 10 minučių pažinties atidavėm jam lagaminus, susitarėm dėl vakarienės ir išvažiavom sau į Matador paplūdimį, kuris yra Malibu. Štai prašom kaip gerai nieko neplanuoti kartais. Gyvenimas pats pasirūpina.

Aišku kamščių vistiek neišvengėm, bet jie kur kas malonesni važiuojant vandenyno pakrante, Route 1 Pacific, nuleistu stogu.

Dėl primygtinų išprotėjusio pirmojo prodiuserio rekomendacijų užsukom į Getty Villa, kuri šiaip yra nemokama, bet parkingas 15 USD. Amerika net iš nemokamų muziejų sugeba pinigų pasidaryti. Tiek jis mus įtikinėjo, kad verta užsukti, net straipsnius siuntė. Mes nelabai supratom kodėl. Aš bent jau tikėjausi gražaus vaizdo nuo kalno į vandenyną, bet ir jį užstojo medžiai. O pati vila na graži, bet apėjom per 20 minučių ir nutarėm, kad jau viską čia pamatėm. Nežinau, gal jis Europos muziejuose nebuvęs? Ir šiaip manau bet kuri Beverly Hills vila laisvai nustelbtų šį taip išliaupsintą namelį. Žodžiu užsidėjom varnelę ir patraukėm link įdomesnio tikslo – smėlio ir bangų.

Matador paplūdimys ne toks prigrūstas žmonių, kaip pavyzdžiui kokia Santa Monica. Jis yra tarp uolų, reikia žemyn leistis laipteliais. Vienoje pusėje daug namų ant kranto, o kitoje uolos ir horizontai. Nuostabu.

Pakeliui atgal sustojom Moonshadow, kuris iš išorės atrodo kaip neišvaizdus garažas, o užėjus randi terasą tiesiai virš vandens, su baltom kėdėm ir lovom. Iš mūsų vallet parking atkakliai atėmė raktelius, nors šiaip mes pačios prisiparkavom ir kaip ir nereikėjų jų pagalbos. Bet LA labai dažnas dalykas turėti vallet parking prie restoranų ir dar susirinkt pinigų už tai, nes negi apmokęstinsi patį parkingą. Žodžiu 10 USD su tipsais, kad kažkas atvarytų mūsų mašiną už penkių žingsnių. Jei nori prabangiai sau gerti kokteilius, tai būk prabangus nuo pradžios iki galo kaip sakoma. Keista dar raudono kilimo nepatiesė ir to neapmokęstino. Toj terasoj prisižiūrėjom visokiausių divų ir prastinių operacijų meistriškumo. Manau jei nori LA pradėti small talk gali klaust  kas yra tavo dizaineris, arba kas tau pjaustė nosį ir tempė raukšles. Nors gal dar įsižeis, kad supratai jog čia nenatūralus grožis? Na bet kamon. Los Angelo vyresnės moterys man visos nuštampuotos pagal tą patį šabloną. Turbūt net chirurgo braižą įgudusia akim galima atskirti.

Pagaliau atsipalaidavę po vakar patirto streso, pakvėpavę vandenyno oru, o ne tik greitkelių dulkėm grįžm pas savo naujai sutiktą draugą prodiuserį Nr 2. Jis jau buvo suorganizavęs vakarienę labai puikioj vietoj Laurel Hardware, su nuostabiu baru, kokteliais ir sodeliu lauke.

-      - Kaip čia rengtis tam Los Angele? Ar labai puoštis? – Vis klausinėjom.

-      - Čia labai low key, - juokėsi prodiuseris, kuris pats žinoma pripažino tik T-shirts ir beisbolo kepuraites. Nors vis dėl to eidamas į tą restoraną patapo stilingu ir netgi išsitraukė odinę striukę. Na cool biker style, patys suprantat. 

Gal iš dalies jis ir buvo teisus, nes padavėjos atrodė kur kas įspūdingiau nei lankytojai. Tarsi ką tik nulipusios nuo podiumo ar grįžusios iš filmo atrankos. Tuo tarpu lankytojai buvo tokie gan vidutiniai ir low key, palyginus su personalu. Maistas kaip labai šiais laikas populiaru buvo fusion. Jei nori, kad tavo restoranas atrodytų cool and trendy, pavadink jį fusion ir viskas bus OK. Labai skaniai pavalgėm salotų, žuvies ir dar visokių nibbles, atsigėrėm arbūzinių kokteilių ir pasidalinom avietinį desertą.

Po vakarienės, nors jau merkėsi akys, laukė turas po naktinį Los Angelą, Sunset Bulvar ir Hollyvood Hills, nuo kurių atsiveria vaizdai į žibantį miestą. Naujasis prodiuseris buvo puikus gidas, vairuotojas ir rekomenduotojas. Jau nekalbant, kad puikus svečių priėmėjas ir problemų sprendėjas.

Kitą dieną nuėjom į naują brunch vietą. Mano vienintelis prašymas, kad būtų sveikuoliškų smoothies. Kas beje išrado pavadinimą glotnutis? Atsimenu kai pirmą kart išgirdau, net nepagalvojau, kad kalba apie smoothie, maniau apie kokį švelnų audeklą ar tyrelę kūdikiams. Na, bet kam gražu, lai taip vadina. Man smoothie yra kokteilis ir tiek.  Nebeatsimenu šito restorano pavadinimo, bet buvo labai cool and trendy. Aš toliau valgiau visokias įmantrias kiaušinienes meksikietiškais motyvais. Londonui tikrai yra kur tobulėti brunch prasme. Daugumoje vietų meniu viršūnė būna toast su avokadu ir kiaušiniais.

Tada išvažiavom dienos metu pavažinėt po Beverlly Hills ir Holivudo kalvas. Beigi nufotografuot žymųjį ženklą. Labai juokėmės iš turistinių autobusiukų važinėjančių pro ižymybių namų. Tiesą sakant mes tą patį darėm vakar vakare su savo mašina, nors nieko ten apart tvoros nesimato. O turistai net ir mus fotografavo. Haha. Na žinote, skrybėlėm pasidabinę, akiniai nuo saulės, raudonos lūpos, kabrioletas. Galim visai kaip žvaigždės prisistatyt. Bet nuomotos mašinos numeriai teisybę išduoda. Čia kaip sakoma, nori atskirt turtingą, žiūrėk arba į batus arba į numerius.

Kadangi kamščiai, tai vėl truputį užtrukom. Tačiau mane apėmė toks pasididžiavimo savimi jausmas. Ypač kai kažkodėl kai kurie žmonės įsitikinę, kad aš nemoku vairuoti, nors per gyvenima nesu padarius nei vienos avarijos. Na, gerai įvažiavau į tą gaisrininkų stulpelį ar ką ten netyčia, bet jo net nesimato per tą Mustango ilgą priekį. Be to aš net nepagalvojau, kad ten jis gali ten išvis būti. Tačiau niekada nesukėliau avarijos kuri pakenktų kitų sveikatai ar gyvybei. Kaip didžiavausi, kad net per penkiaeilius LA greitkelius sugebėjau nardyti. Žodžiu po LA labai džiaugiuosi savo vairavimo įgūdžiais, nors prieš tai labai nerimavau ir bijojau.

Grįžom atgal po savo pasivažinėjimo į Santa Monicą dūsaudamos, kaip smagu būtų turėt dar vieną papildomą dieną ir praleist paplūdimy. Visai nesinori į tą Londoną skristi. Ir ką jūs mano. Nuvažiavusios oro uostan, atsibučiavusios su prodiuseriu, pridavusios mašiną ir lagaminus, atsisėdusios ramiai skrydžio laukti staiga matom, kad atidedamas porai valandų. Na nieko tokio, laukiam toliau. Vėl porai valandų atidemas. Ramiai sau peržiūrinėjam nuotraukas, kuriam video, liūdim dėl grįžimo namo. Staiga užmetu akį ir matau, kad mūsų skrydį rodo tik aštuntą ryto kitą dieną. Tuo tarpu yra dešimta vakaro. Na va prašom. Nesinorėjo skristi, tai dar pasilikit.

Prodiuseris po kažkokio vakarėlio atvažiavo mūsų vėl susirinkti į oro uostą. Labai nudžiugęs beje, kad liekam iki rytojaus ryto ir net pasišovė mus šeštą valandą vežt į oro uostą. Tačiau fortūna visai įsisiautėjo ir atidėjo mūsų skrydį iki 23.00 valandos. Kas pridėjo mums laisvą dieną ir galimybę gauti kompensaciją už patirtą vargą. Kompensacija mokama jei skrydis atidedamas ilgiau nei 3 valandom. Ką gi mes veikėm kad jau taip nepasisekė? Ogi ėjom į paplūdimį. Gėrėm margaritas ir dėkojom likimui. 

Skrydį tuo tarpu vis atidėliojo ir atidėliojo, kol jau tiesą sakant ėmiau nerimauti, kada gi skrisim pagaliau. Jau parą vėluoju grįžti į darbą. Pasirodo lėktuve rado net 20 gedimų. Gerai, kad ir taisė juos visą šį laiką. Dar vienas privalumas skrendant po šitiek atidėdo skrydžio yra tas, kad pusė keleivių rado alternatyvų ir lėktuvas buvo pustuštis. Tiesa, net ir nuvažiavę į oro uostą 23-ai valandai vistiek laukėm iki 2 ryto. Šiaip ar taip 30 valandų vėliau grįžom namo į Londoną. Ir į realybę.

Las Vegas

Staiga ramūs kalnų keliukai virto penkių juostų autostrada link horizonte šviečiančio miražo. Aškiai galėjome atskirti Eifelio bokštą, Disney Rūmus ir Bellagio kontūrus. Pačios tuo tarpu buvom išsirinkę Ceasars Palace viešbutį dėl nerealaus Romėnų stiliaus baseino. Vėliau dar sužinojom, kad būtent čia buvo filmuotas Hangover filmas beigi taip pat bumčikus leidžia žymiausias klubas Las Vegase. 

Deja mūsų grįžimas į civilizaciją nebuvo toks paprastas. Pradedant nuo to, kad niekaip neradome įvažiavimo į milžinišką viešbutį. Po kelių nesėkmingų bandymų ne ten pataikius, vėl tekdavo sukti į užkimštą greitklelį bei važinėti ratais kvadratais. Vėliau jau apsidžiaugę, kad radom teisiingas duris, supratom kad čia vallet parking, o mums reikia self-parking garažo. Na, bet neprabėgus ir valandai jau priparkavome  mašiną ir leidomės ieškoti išsigelbėjimo iš požeminio labirinto link registratūros. Kelionė su lagaminais tarp kazino stalų, parduotuvių, restoranų, besekant rodykles prilygo Vasco De Gamos Indijos atradimui. Ir tai man atrodo jis greičiau apiplaukė pasaulį.

Koks džiaugsmas buvo pagaliau pasiekti registratūrą. Bet tuomet pamatėm eilę įsiregistravimui. Net oro uoste nesu mačius tokių eilių. Taigi, ką gi, kur buvus, kur nebuvus, neprabėgus nei porai valandų pagaliau įsiregistravome. Štai jau vos lėkėme į išsvajotą kambarį ir ramią poilsio vietą iš viso to nežmoniško chaoso prie kazino stalų. Dar kartą primenu, mes gi atsibeldėm čia po savaitės kalnuose ir tuščiuose keliuose. Reikia laiko aklimatizuotis. Bet ar manote gyvenimas Las Vegase paprastas? Mūsų aukšto mygtuko lifte nebuvo. Štai taip. Tiesiog nebuvo. Tą kažkodėl supratome tik bekildamos liftu. Teko vėl leistis ir eit ieškot teisingo lifto. Nes gi suprantama ten yra Cezario šiaurinis liftas, Aleksandro pietinis ir dar Dzeuso debesinis nelemtas liftas. Po pusvalandžio teisingo lifto paieškų mes jau maldavome, kad kas nors nuvestu į tą kambarį esantį kažkokiam dievų olimpe. O Bell boy pažiūrėjęs į mūsų raktą pasakė: taigi čia yra jūsų atskiras kažkoks mažas nepastebimas liftelis, kuris važiuoja tiesiai į 15-tą ar kurį ten aukštą. Aš jau ėmiau kažką keisto įtarti, o mano spėliionės pasitvirtino pagaliau pasiekus slaptąjį aukštą ir einant koridorium su tiesiog neįtikėtinai dideliais tarpais tarp durų. Štai vualia, įžengėm į saviškį, o ten taip taip upgrade į top floor suite. No shit! Tiesa su vaizdu į sieną, bet kam tai rūpi. Nerealiai didelė ir šauni suite. Vonia du kartus didesnė už mano butą Londone. Net Hangover herojai galėtų pavydėti. Mes žinoma puolėme į paniką, kas čia nutiko, gal kokia klaida įvyko? Dar priskaičiuos mums milijonus už visą šį gėrį. Tačiau paskambinusios į registratūrą buvom nuramintos, kad gavom upgrade už dyką, nes viešbutis persipildęs. Tada jau ėmėm visur kur šokinėt iš laimės, ir ant sofos ir ant lovos beigi chalatus su šlepetėm matuotis. Iš tos suite net kojos nenorėjom kelti lauk. Dar kartą pasikartosiu, taip kaimas iš necivilizacijos atvyko į miestą. Be galo laimingos nuėjom miegoti.

Ryte nieko nelaukę užsisakėm pusryčius į kambarį. Pusę dienos žiūrėjom Draugus per TV. Pagaliau net prisiminėm, kad toks dalykas kaip TV yra. Tinginiavom, kiek tik tilpo. 

Po pietų vis dėlto iškišom nosį laukan. Vaizdas buvo lygiai toks pat kaip ir vakar vakare. Tamsiame kazino taip pat atrodantys žmonės, vilkintys šortais ir šlepetėm įnirtingai spaudinėjo lošimų automatus. Neįmanoma atskirti koks paros laikas, diena ar naktis. Kažkokia belaikė sustingusi realybė.

Prasibrovėm iki baseino. Šiaip ne taip radom tuščius gultus. Įsitaisėm. Pasiemėm po gėrimą. Ir ką jūs manot? Ėmė lyti lietus. Ne šiaip koks lengvas pakrapnojimas, o tikra musonininė liūtis. Kurį laiką dar kentėme. Juk karšta vis dėl to. Bet galiausiai pasidavėm ir grįžom į kambarį. Šiaip ar taip aš net ir per lietų tam išsvajotam baseine vistiek išsimaudžiau. Juk dėl jo ir pasilikom čia visai dienai. Kad pasivolioti ant gultų saulėkaitoj. Iš kur čia vidury dykumos lietus? Musono sezonas pasirodo.

Neilgai trukus atėjo vakaras. Tie patys žmonės vis dar sėdėjo prie lošimų automatų, kurių mes net pirštu nepalietėm. Už tai savo nelaimei palietėm gėrimus mini bare (padėjom atgal pažiūrėję, kas ten yra) ir dar paslaptingai kambaryje atsiradusį ‘Love Pack’ su visokiais intymiais dalykėliais. Pasirodo čia nieko liesti negalima! Vien už palietimą kaip mat priskaitomi mokęsčiai tarsi už panaudotus daikus. Draugė dar ilgai aiškinojis registratūroje, kad ji tikrai nenaudojo jokio Love Pack ir tiesą sakant visai būtų apsidžiaugus jei būtų su kuo nors čia romantiškai apsistojus. Deja jokių romanų nepasitaikė ir Elvis nieko nesutuokė.

Las Vegase savo džipuką pasikeitėm į Raudoną Mustang convertable, kuriuo išdidžiai pravažiavom pagrindine gatve, vadinama The Strip. Joje ir susigrūdę visi žymieji viešbučiai vienas per kitą šviečiantys neoninėm spalvomis.

Fontanų pasirodymą Bellagio pražiopsojom.

Šiaip ne taip iš krūvos greito maisto restoranų vakarienei išsirinkau kažkokius super brangius noodles. Ai, tiesa, kadangi alkoholis Las Vegaso baruose tikrai nepigus, ką gi darė kaimas? Aišku pirko pigesnį vyną mažais buteliukais vienoje nutriušusioje degalinėje. Vistiek reikėjo prisipilti benzino grąžininat džipuką. Toje degalinėje turbūt susirenta visos vietinės prostitutės ir narkotikų prekeiviai. Ilgai ten neužsibuvom ir džiaugėmės su vynu ir benzinu pasprukusios neužverbuotos kokiai striptizo užeigai.

Mūsų out buvo į šalimais esantį viešbutį, kur yra Cosmopolitan baras, rekomenduodas net kelių žmonių. Jame nebuvo jokio vibe. Apart poros vieną po kito maukiančius kokteilius ir girtėjančius ne valandom, o sekundėm ir grupės ne itin pasipuošusių vyrukų. Šiaip jau Las Vegase išvis nemačiau pasipuošusių žmonių. Gal nebent eilėje prie to prabangiojo žymiojo klubo. Iš pradžių norėjau sakyti, kad visi kiti rengiasi rūbais, buvusiais madingais 80-aisiais. Nors dabar manau tie rūbai niekada nebuvo madingi. Spalvoti marškiniai ir flip flopai ryte, dieną ir vakare. Nepriklausomai nuo paros laiko. Užmezgėm pokalbį su barmenu, kuris su entuziasmu pasakojo savo gyvenimo istoriją. Jei gerai atsimenu, lug ir koktelių nemokamai davė. O gal ir ne. Per visą ta keistą žmonių masę prasibrovėme į savo kambarį, kuris buvo geriausia Las Vegaso vieta (be baseino žinoma) ir visai džiaugėmės, kad rytoj jau išvykstame į Los Anželą. Ne mums šis dykumos miražas. Viskas kažkaip per daug netikra, neoniška, plastiška, psichodeliška. Ir lošimai nelabai domina. Tai tokio pasibuvimo buvo per akis.

Tiesa tarsiu porą žodžių apie Hoover Dam užtvanką, apie kurią maždaug tiek ir tegaliu pasakyti. Kadangi buvo pakeliui sustojom, apžiūrėjom ir atsižymėjom. Gal jau per daug išlepę buvom nuo vaizdų, nes tikrai neaikčiojom kaip nacionaliniuose parkuose. Nors reikia pripažinti vistiek užsiskaito kaip inžinierinis stebuklas, gaminantis elektrą šitiekai lempučių Las Vegase.