Santini

Buvo toks laikas, kai truputį iš arčiau apžiūrėjau brangiąją Londono pusę. Padariau išvadas, kad nesvarbu kiek turi pinigų, skonio, proto ir etiketo niekas neįdiegs. Žmonės arba yra aristokratai iš prigimties arba ne. Keista matyti prabangiame restorane treningais ir sportbačiais apsitaisiusius vakarieniautojus. Jie beje su padavėja šnekėjo taip garsiai, kad buvo sunku nenugirsti iš kur anie atvykę. Pasirodo iš Kipro. Aš kadangi restoranuose kasdien nevakarieniauju, man smagu pasipuošti, kaip sakoma make an effort. Bet liaudies išmintis moko, kad nereikia teisti žmonių pagal savo kurpalį, gal tie treningai vis dėl to buvo Gucci ir labai stilingi?

Kur gi aš čia džiaugiausi ta puikiąja vakariene? Ogi restorante Santini.

Įkurtas 1984 – aisiais jis netrukus patapo įvairių žvaigždučių mėgstama vietele. Tomas Cruzas, ponai Klintonai, Sinatra, Margaret Thatcher ir netgi pati princesė Diana čia nevengė užsukti.

Tokia garsi vieta tiesiog negali nuviti, todėl mano lūkęsčiai buvo iki lubų. Turiu pasakyti, kad  jie išsipildė. Atmosfera puiki, maistas nuostabus, aptarnavimas paslaugus ir draugiškas, kaip pas turtingą dėdulę italą. Kainos žinoma irgi atatinkamos. O jau produktų kokybė... Alyvuogių aliejuje pamirkyta duona tiesiog tirpo burnoje, man jau vien jos būtų užtekę, bet dar laukė Omaro spagetti su šviežiais pomidoriukais bei salotos su melionais, braškėmis, mozzarella, migdolais ir balzaminiu actu. Kad jau viskas taip skanu, paėmėm dar ir desertą. Ne ką kitą, o Zabajonę. Labai juokingai man tas pavadinimas skamba, bet kaip pavadinsi, nepagadinsi. Ji gaminama iš kiaušinio trynių, cukraus ir Marsala vyno.  Tokia lengva košytė patiekta su itališku sausainuku. Šiaip jau jie teigia, kad per 24 valandas gali pagaminti bet kokį Itališką patiekalą ir nebūtinai jis privalo būti paminėtas meniu. Tai tikriausiai taikoma nuolatiniams klientams, kurie meniu jau išragavę nuo pradžios iki pabaigos. Gal kai man bus 50 aš irgi tapsiu pastovia Santini valgytoja, jei Dieve gink neužsidarys iki to laiko.