Tuesday, 11 January 2011

Tinginiavimo Įspūdžiai ir aktualijos Madride


Pirmąją Naujųjų Metų dieną pakirdome tikrai ne per vėliausiai. T.y po 11 am, o viešbutis vis dar tiekė pusryčius. Ko mes be abejo nesitikėjome. Taigi maloniai nustebinti, ilgai nesnaudę ir nuskubėjome jų valgyti. Pagyrų žodžių ispaniškam maistui negaliu pagailėti. Ką bevalgau – viskas skanumėlis. Ir trinti pomidorai, ir sūrio aptepėlė su žolelėmis, ir skrudinta duonelė, ir melionai it ka tik nuo medžio nuraškyti. Nesupranto kodėl viskas tiesiog tirpsta burnoj toj Ispanijoj. O ką jau kalbėti apie kavutę, kurios aš šiaip jau negeriu, bet per atostogas taigi galima.



Na ir štai po sočių pusryčių dar truputėlį pailsėjome, viską suvirškinome ir išdundėjome laukan. Žinoma Mario mamytei daugiausiai rūpėjo apsipirkinėjimas. Ir perka ji viską kas pakliuvo. Nežinau kam jai Meksikoje reikia trijų kailinių kepurių, penkių porų pirštinių ir žieminių batų. Bet jei parduoda, tai negi nepirksi? Reik viską imti po kelis.



Kaip džiugu, kad Naujųjų metų dieną prekybos centrai nedirba. Todėl galima rasti daug gerenių užsiemimų. Negerai, kad dirba turgeliai, taigi geresni užsiemimai turi palūkėti. Turgeliai kai kam yra puiki porga paremti Ispanijos ekonomiką, o kai kam sugaišti pora valandų stypsant vienoje vietoje ir nuobodžiaujant. Neiškentę, kol mama apsipirks nuėjome gerti karšto šokolado, bei gi alaus lauko kavinėje. Vis įdomiau. Smagu kai lauke +10 C. Besėdėdami stebėjome,kaip viena indė matavosi neapsakomai neskoningą švarką, pasiūtą iš didžios įvairovės skiautinių ir spėliojome pirks jį ar ne? Nusipirko žinoma. O tokia elegantiška moteris atrodė.



Vėliau jau galima ir gatvėmis pabimbinėti. Miestą įdėmiau apžiūrėti. Aš pastaruoju metu įsigijau įprotį forografuoti bele ką ir vėliau iš to stengtis padaryti kokią nors meninę kompoziciją.



Amžinu į kairę ir į dešinę kasdienio gyvenimo akimirkas, stilinguosius gėjus, tingius pardavėjus, turistus su lagaminais besistengiančius susigrūsti į taksi, vaikus su dviratukais ir vieną kitą grafitį.





Jau, kad grafitį pamėgau fotografuoti tai ne tas žodis. Ai dar mėgstu visokias pasenusias ir aptriušusias duris. Štai va tokia ta mano fotografija. Kažkaip monumentų jau visai nebefotografuoju. Gal ir nieko tokio, jei jau viską nutraukiau ankstesniais metais. Dabar esu a la menininke.



Be jokios krypties sau paslampinėjome gatvėmis plepėdami apie šį bei tą ir tingiai leidome dieną. Neilgai trukus Mario mama pavargo ir nuėjo viešbutin ilsėtis.



 O mudu su brangiuoju patraukėme tapų ragauti. Tapos tai tokios mažos užkandėlės prie alaus ar vyno. Užsisakai jų daug ir ragauji visko po truputėlį. Mane Ispanų barų kultūra žavi kur kas labiau nei britų. Netgi nepaisant to, kad jie be jokios gėdos ar susirūpinimo vis dar peša dūmą viduje. Bet kaip smagiai visi klega ir šurmuliuoja… Kaip viskas gyva… Kaip puikiai dera tapos su alumi. Taip, netgi aluti pagurkšnojau atostogų proga. Nežinau kodėl per atostogas imuosi tokių dalykų, kurių paprastai nemėgstu. Galbūt svetur jie skanesni? Na Angljoje aš apskritai daugelio valgomų dalykų beigi patiekalų nemėgstu. Geriau jau pati gaminuosi ką noriu ir kaip noriu, be to atidžiai renkuosi kur, ką ir kaip valgyti. Tik jau netempkite manęs į pubą su burgeriais, neaiškiom salotom ir atšildytais fish and chips. Taigi burgeris sveika, dažnas britas truktelės pečiais, mėsa, salotos, daržovės, duona… Kas čia negerai? Oi oi kaip negerai, bet negi kiekvienam čia aiškinsi? Už tai kaip ispanijos Tapų bare gerai… Neskaitant kiaulienos žinoma. Visokios alyvuogės, sardinių pyragėliai, mano mylimos patatas bravas, tortilla, pipiriukai… Niam niam kaip skanu.



Tai kada Lietuvoje atsirado pirmosios bulvės? Jos gi kaip žinia kilę iš Amerikos, o dabar jūsų nacionalinis patiekas – paklausė manęs Mario, besigrūdančios burnon patatą bravą (vert. šaunią buvę) gausiai apšlakstytą pomidorų padažu. Čia mane ir pagavo visiškai nepasiruošušią. Net mintis niekada man nebuvo šovusi kelti sau tokius klausimus. Tarsi ir taip galvoti neturiu apie ką.
Vėliau vis dėlto pagooglinau, kad tos bulvės atsirado pas mumi 17–tame amžiuje pasirodo. Damos iš pradžių jų žiedais puošė skrybėlaites ir ne itin valstiečiai tomis bulvėmis pasitikėjo, anei norėjo jų valgyti. Bet per karą įprato, mat geriausias ir vos ne vienintelis mastas jos patapo. Va todėl ir tokia patiekalų įvairovė iš bulvių Lietuvoje išsirutuliojo. Tokios savos jos dabar. Mūsiškės.



Na bulvės bulvėmis. Tačiau susimąsčiau, kad nustojau kelti klausimus apie šį bei tą ir apie patį gyvenimą. Viskas man jau taip čia suprantama atrodo. Reikės vėl imtis būties nagrinėjimų, kuriuos ankščiau taip mėgau. Bet kad laiko nelabai turiu. Todėl galbūt reikės peržvelgti, kur sunaudoju šitiek daug laiko, kad jo nebelieka klausimų į kuriuos nėra (o gal yra?) atsakymų kėlimui.



Tikrai smagu tose Taperijose, ne kitaip. Ne tik filosofinų minčių klyla, bet ir šiaip atsipalaiduoji. Moka Ispanai džiaugtis gyvenimu, oi moka. Nors Madridas didmiestis, kaip ir koks nors kitas. Bet atsipūtę jie ten sau. Klega patenkinti. Galbūt atneš padavėjas ko prašėme, o galbūt ir ne? Čia gi Latin spirit – aiškina man Mario. Visiems viskas giliai vienodai…



Prisivalgę ir atsigėrę į valias patraukėm siestos. Viešbučio langai išeina į judrią alėją, kur nenutrūksta šurmulys. Ir televizija faina, galima klausytis ispaniškai ir skaityti subtitrus. Tokia siesta po fiestos pats tas, ko reikia atostogaujantiems europiečiams pavargusiems po švenčių.



Vakarop ėmėmės ieškoti vietos vakarienei. Kadangi buvo šeštadienis, tai ne taip lengvai radome. Tačiau už tai po naktinį Madridą pasivaikštinėjome. Galiausiai įsitaisėme labai ispaniškoje viečikėje, nukabinėtoje kumpiais ir ant stalų garuojančiomis paellomis. Padavėjas mums patiesė naują popierinę staltiesę ir atnešė duonos bei vyno. Kažkodėl mane traukė vien jūros gėrybės. Valgiau ispanišką žuvienę ir ant grilio keptas krevetes. O viskas taip maloniai nuteikė gomurį. Vaje koks skanumėlis. Ir kaip tiems ispanams viskas taip skaniai išeina?



Hm… Atrodo tam Madride tik valgiau – miegojau, valgiau – miegojau… Bet gal ne visos atostogus turi būti pagal scenarijų – bėk, lėk ir nieko nespėk, ką? Čia gi Ispanija, viskas manana, o šiandien prašom atsipalaiduoti. Ole.

4 comments:

  1. Nuostabios nuotraukos ir labai patiko visas įrašas. Kažkada labai seniai teko ilsėts Ispanijoje, bet ji man nepatiko, nes nemačiau tokių vietų, tiesiog į viską žiūrėjau kitomis akimis. Ir kitur buvau. Todėl su malonumu aplankyčiau kitokią Ispaniją, kurią parodei tu, štai tokią, su visomis tapomis, gerumais. Ačiū. :)

    ReplyDelete
  2. Ačiū už pagyrimus. :) O tai kur tu buvai toj Ispanijoj ir kokias vietas matei, kad tau nepatiko???? Aš buvau čia keletą kartų ir kiekvieną syk vis ką nors įdomaus pamatau ir atrandu.

    ReplyDelete
  3. Buvau kurortinėse zonose, Costa Brava ir Costa Dorada. Labai trumpam užsukome į Barseloną, pažiūrėti akvariumo ir koridos, spalvingojo fontano, po to dar pramogų parkas Port Aventura ir dar Monserat vienuolynas, ir kt. vietos. Bet kaip turistė, tik leki iškišus liežuvį pagal programą ir tiek. Pats buvimas kurortuose to įspūdžio nepaliko. Tiesa, buvo vienas nukrypimas, kuris man patiko, tai individualus apsilankymas Taragonoje, tai jį užskaitau kaip pakankamai kokybišką. Tačiau dabar norėčiau pamatyti kitaip. Išnaršyti Barseloną, užsukti į Madridą ir t.t.t.t

    ReplyDelete
  4. Na taip jau yra su tokims kurortinėmis zonimis. Juose visur nuobodu. O su gidais tai be abejo, leki paskui juos ir seki programą. Daug smagiau, kai laisvė daryt ir žiūrėt ką nori. Nors ir nežinai kada koks fontanas pastatytas ar plytelės išklotos. Už tai susikoncentruoji į dabartį. :)

    ReplyDelete