James Bond viešbutis

Per savo trumpą gyvenimėlį jau spėjau šio to prisižiūrėti, bet dar niekada nesilankiau pas James Bondą. Na tai jau, laba diena, kaip čia taip. Štai penkių žvaigždučių viešbutis Barselonoj kaip tik gali kompensuoti šį stygių. Ką mažiausiai galėjau nupiešti savo vizijose apie Gaudi miestą, tai Alma viešbutį, tokį slaptą, kad durų net taksistas nepastebėjo. Galiausiai jas radęs ir mus išleidęs, nurūko sau, o mes gi įžengėm į tamsų vestibiulį. Lagaminai apsukriai buvo paimti vyruko atrodančio kaip vienas iš Men in Black. Jis beje mums parodė dešinėje esančią registratūrą, kurios be abejo nepastebėjome. Kaip čia pastebėsi, jei primena slaptųjų agentų ofisą su lempomis apšviečiančiomis tik mažą plotelį virš stalo. Iš anksto galiu pasakyti, kad visas personalas yra daugiau nei nuostabus, labiai draugiškas ir norintis padėti. Visi atsigimę į Gudrutį, o ne į jo pusbrolį James Bondą. Manau jei būtų atvirkščiai nelabai kas norėtų pas juos užsukti. Bet gi prašom laikytis rimties. Vos mums prisėdus ant sofos agentas 001 pasiūlė šampano, vandens ir gėrimų. Mandagiai atsisakėm. Tiesą sakant aš tuo tarpu negalėjau atitraukti akių nuo vienintelio baltos meškos paveikslo, kabančio ant pilkos sienos. Na, o dabar mums reikės jūsų pirštų anstpaudų – tarė agentas 002. Šiame viešbutyje dėl saugumo nėra raktų. Durys atsidaro, pridėjus pirštą prie specialaus skanerio. Va šitaip mūsų pirštų atspaudų nuotraukos atsidūrė viešbučio Alma archyve. Čia ne juokas koks, FTP žinos kur kreiptis. Vėliau agentas 001 palydėjo į kambarį, tuo tarpu agentas 003 rūpinosi mūsų lagaminais. Oda išmuštu liftu pakilome į antrą aukštą ir pasukome tamsiu koridoriumu. Kelią nušvietė tik kambarių numerių švieselės. Mūsiškis buvo 208. 

Mielasis agentas mums viską maloningai aprodė, įskaitant slaptą tualetą, kurio durys jei ne rankena niekuo neiskirtų nuo sienos. Na, o vonios ir dušo kambarys savaime suprantama buvo išvis be durų. Ką jau bekalbėti apie didžiulį odinį fotelį, plokščią televizorių, aklinai užsidarančias medines žaliuzes ir raudoną telefoną. 



Iš pradžių visa tai pribloškė, tačiau be jokios abejonės viešbutis yra išskirtinis. Nieko panašaus ankščiau neteko matyti. Atsitiktinai čia atsidūrėm, nes galima sakyti apsistojom pirmam pasitaikiusiam. Tačiau viešnagė Barselonoje jau nuo pat pradžių tapo nuotykiu. Už mėnesio čia bus ir baseinas(kol kas jis vis dar buvo įrenginėjamas, mat Alma atsidarė tik šių metų gegužę). Patikėkit, jei plieskiant 35 C karščiui aš numojau ranka į baseiną, viešbutis tikrai turi būti SUPER. Dar čia buvo mažas sodelis, kuriame labai malonu pusryčiauti ir skaityti laikraščius. Nors oficialiai pusryčiai baigiasi 11 valandą, jokių problemų nėra ateiti 12-tą ir gauti porciją vaisių, šviežių sulčių, kavos, kruasanų, jogurto, duonos, sūrio... Kaip gerai toj Ispanijoj. Net agentų viešbutis nesilaiko griežtų taisyklių. O kaip gi apsieisi be aukštos Bondo merginos blondinės, padavėjos iš Slovakijos? 



Kai pasiteiravome vieno iš agentų apie lygintuvą, buvo atsakyta – Ne, deja jo kambaryje nėra dėl saugumo. Duokite rūbus mums ir mes išlyginsime. Tikrai vos tvardžiau juoką. Tai kaip čia taip, o su kuo tada kankinti rusų šnipus?
Šis įdomus viešbutis pačiame centre. Pora minučių pėsčiomis nuo žymiosios La Pedrera, gal kokios penkios taxi nuo Las Ramblas ir kitų įdomybių.
Beje mano viešnagė Barselonoje taip pat baigėsi Bondiškai. Pakeliui į oro uostą sugebėjau palikti savo telefoną Taxi. Va kokia aš šaunuolė. Greit paskambinom į viešbutį, jie susisiekė su Taxi kompanija ir kupina adrenalino laukiau suspės jį man atvežti iki skrydžio ar ne. Tik tak, tik tak. Keletas lentos patikrinimų. Mano skrydis jau boarding... Taxi vis dar nėra. Bet vis dėl to spėjo. Likus kelioms minutėms bėgau pro muitinę. Žinoma kažkas ėmė pypsėti, mane reikėjo apieškoti... Šiaip ar taip skrydis vis dėl to buvo atidėtas, o lėktuvas dar stovėjo kokį pusvalandį, negaudamas leidimo pakilti. Gal slaptieji agentai ir čia pasidarbavo?