Cukriniai Gaudi pastatai ir nesaldus gyvenimas

Jis arba įkvepia arba ne. Kaip ir arbata su pienu arba ančiuviai. Mane Gaudi įkvepia. Manyčiau taipogi ir nemažą skaičių užsienio turistų, atvykstančių į Barceloną pirmiausia dėl Sagrada Familia. Sunku būti kitokiu, ypač kai tavo kūriniais žavimasi tik po mirties. Vis dėlto įtariu, kad Barseloniečiai buvo labai atviri naujovėms, jei jau čia atsirado tokie šedevrai kaip Park Guell, La Pedrera, Casa Batllo, Casa Vincens ir kiti. Sakoma, kad Gaudi maždaug šimtmečiu aplenkė savo laiką, todėl tik nedidelė jo amžininkų dalis pripažino tai, kuo dabar Barselona taip žavi.



Aš norėčiau pristatyti La Pedrera (arba dar vadinamą Casa Mila), kuri tiesiog užplūsta turistų, nepaisant 14 Eurų mokęsčio už įėjimą. Kad jau ji buvo vos už kelių žingsnių nuo mūsų viešbučio, tai negi neaplankysi? 



Tai žymiausias Gaudi sukurtas butų komplekasas. Net ne namas, o skulptūra. Iš išorės atrodo it koks pulsuojantis organizmas, kai kam jis primenanti bangą, kitiems medį. Iš tiesų gali priminti bet ką, kas tik kirba vaizduotėje. Kaip turėtų jaustis čia gyvenantis žmogus? Tarsi kokios Medūzos pilve tikriausiai. Viduje galima apžiūrėti vieną iš butų, kuris suprojektuotas taip, kad šviesa galėtų laisvai skverbtis ir užpildyti erdvę. Įmantriai raižyti balkonai virš judrios gatvės kviečia išeiti laukan.

Stogas papuoštas neįprastais kaminais bei vandens saugyklomis (už vieno jų mini kopiją suvenyrų parduotuvėje amerikietė nepagailėjo net 100 Eurų). O tvorelės tokios žemos, kad viena tokia kinkų drebintoja tik slankiojo aplink tuos kaminus ir bijojo net artintis prie krašto. 

Iš kitos pusės turėklų net nebuvo, todėl turistų saugumui pastatytos metalinės tvoros, kurios tiesą sakant darko vaizdą, bet ką darysi. Saugumas svarbiausia. Priedo dar ant kiekvienų laiptų priklijuota lentelė – būkite atsargūs ir žiūrėkite, kur statot koją. Tie laiptai visaip kaip raizgosi, kad išties galima lengvai nusiridenti besigrožint įspūdinga Barselonos panorama.

Palėpėje, kuri buvo skirta skalbiniams ir rakandų laikymui, dabar įrengta paroda pasakojanti apie Gaudi gyvenimą. O gyvenimas, kaip pasirodo nebuvo rožėmis klotas.

Gaudi buvo kilęs iš neturtingos vario kalvių šeimos, o vaikystėje labai kentėjo nuo įvarių reumatinių ligų dėl ko dažnai likdavo vienas ir leisdavo laiką gamtoje. Savo pastatuose jis siekė atvaizduoti gamtos lankstumą, atkartoti formas. "Mums reikia atsigręžti į gamtą. Tik ten rasime tobulybę", - sakė Gaudi. Kaip ir daugelio meno genijų, Gaudi aplinkoje buvo žmogus, kuris visomis prasmėmis rėmė ir palaikė jo kūrybą. Būtent grafas Eusebio Güellis, vienas ryškiausių to meto visuomenės ir kultūrinio Barselonos gyvenimo veikėjų, buvo Guel parko sumanytojas ir mecenatas. Nors ir tapo labai žinomas beige pripažintas, paskutiniais metais Gaudi gyveno gana vargingai, užsidaręs Sagrada Familia kriptoje. Paskutinius savo gyvenimo metus tik jai ir skyrė. Kai 1926 metais jį partrenkė tramvajus niekas neapsiemė nuvežti jo ligoninėn mat atrodė itin apskuręs. O kai galiausiai kažkas nuvežė, didysis architektas buvo paguldytas kartu su vargšais, nes niekas jo nepažino. Pagaliau jį radę draugai orėjo perkelti geresnėn ligoninėn, tačiau Gaudi atsisakė, pasakęs kad jo vieta prie vargšų, o po trijų dienų mirė.

Barselona yra Gaudí miestas - jo ranka pastebima visur: tiek gatvių žibintuose, tiek turistų apgultuose Modernista namuose, tiek nuvinguriuojančiuose Park Güell suoliukuose ar besistiebiančiuose į šlapio smėlio pilį panašios Sagrada Familia bokštuose. Negaliu juo nesižavėti.

Kiti žymūs Gaudi kūriniai (kai kuriuos iš jų aplankiau pirmos kelionės į Barseloną metu).

• Casa Vincens (1883-1888)
• Sagrada Familia (1883 – 1926, planuojam pabaigti 2030)
• Palau Guell (1886-1890)
• Casa Calvet (1898-1900)
• Park Guell (1900 – 1914)
• Casa Batllo (1904-1906)
• Colonia Guell Bažnyčia (1908-1915)