Las Vegas

Staiga ramūs kalnų keliukai virto penkių juostų autostrada link horizonte šviečiančio miražo. Aškiai galėjome atskirti Eifelio bokštą, Disney Rūmus ir Bellagio kontūrus. Pačios tuo tarpu buvom išsirinkę Ceasars Palace viešbutį dėl nerealaus Romėnų stiliaus baseino. Vėliau dar sužinojom, kad būtent čia buvo filmuotas Hangover filmas beigi taip pat bumčikus leidžia žymiausias klubas Las Vegase. 

Deja mūsų grįžimas į civilizaciją nebuvo toks paprastas. Pradedant nuo to, kad niekaip neradome įvažiavimo į milžinišką viešbutį. Po kelių nesėkmingų bandymų ne ten pataikius, vėl tekdavo sukti į užkimštą greitklelį bei važinėti ratais kvadratais. Vėliau jau apsidžiaugę, kad radom teisiingas duris, supratom kad čia vallet parking, o mums reikia self-parking garažo. Na, bet neprabėgus ir valandai jau priparkavome  mašiną ir leidomės ieškoti išsigelbėjimo iš požeminio labirinto link registratūros. Kelionė su lagaminais tarp kazino stalų, parduotuvių, restoranų, besekant rodykles prilygo Vasco De Gamos Indijos atradimui. Ir tai man atrodo jis greičiau apiplaukė pasaulį.

Koks džiaugsmas buvo pagaliau pasiekti registratūrą. Bet tuomet pamatėm eilę įsiregistravimui. Net oro uoste nesu mačius tokių eilių. Taigi, ką gi, kur buvus, kur nebuvus, neprabėgus nei porai valandų pagaliau įsiregistravome. Štai jau vos lėkėme į išsvajotą kambarį ir ramią poilsio vietą iš viso to nežmoniško chaoso prie kazino stalų. Dar kartą primenu, mes gi atsibeldėm čia po savaitės kalnuose ir tuščiuose keliuose. Reikia laiko aklimatizuotis. Bet ar manote gyvenimas Las Vegase paprastas? Mūsų aukšto mygtuko lifte nebuvo. Štai taip. Tiesiog nebuvo. Tą kažkodėl supratome tik bekildamos liftu. Teko vėl leistis ir eit ieškot teisingo lifto. Nes gi suprantama ten yra Cezario šiaurinis liftas, Aleksandro pietinis ir dar Dzeuso debesinis nelemtas liftas. Po pusvalandžio teisingo lifto paieškų mes jau maldavome, kad kas nors nuvestu į tą kambarį esantį kažkokiam dievų olimpe. O Bell boy pažiūrėjęs į mūsų raktą pasakė: taigi čia yra jūsų atskiras kažkoks mažas nepastebimas liftelis, kuris važiuoja tiesiai į 15-tą ar kurį ten aukštą. Aš jau ėmiau kažką keisto įtarti, o mano spėliionės pasitvirtino pagaliau pasiekus slaptąjį aukštą ir einant koridorium su tiesiog neįtikėtinai dideliais tarpais tarp durų. Štai vualia, įžengėm į saviškį, o ten taip taip upgrade į top floor suite. No shit! Tiesa su vaizdu į sieną, bet kam tai rūpi. Nerealiai didelė ir šauni suite. Vonia du kartus didesnė už mano butą Londone. Net Hangover herojai galėtų pavydėti. Mes žinoma puolėme į paniką, kas čia nutiko, gal kokia klaida įvyko? Dar priskaičiuos mums milijonus už visą šį gėrį. Tačiau paskambinusios į registratūrą buvom nuramintos, kad gavom upgrade už dyką, nes viešbutis persipildęs. Tada jau ėmėm visur kur šokinėt iš laimės, ir ant sofos ir ant lovos beigi chalatus su šlepetėm matuotis. Iš tos suite net kojos nenorėjom kelti lauk. Dar kartą pasikartosiu, taip kaimas iš necivilizacijos atvyko į miestą. Be galo laimingos nuėjom miegoti.

Ryte nieko nelaukę užsisakėm pusryčius į kambarį. Pusę dienos žiūrėjom Draugus per TV. Pagaliau net prisiminėm, kad toks dalykas kaip TV yra. Tinginiavom, kiek tik tilpo. 

Po pietų vis dėlto iškišom nosį laukan. Vaizdas buvo lygiai toks pat kaip ir vakar vakare. Tamsiame kazino taip pat atrodantys žmonės, vilkintys šortais ir šlepetėm įnirtingai spaudinėjo lošimų automatus. Neįmanoma atskirti koks paros laikas, diena ar naktis. Kažkokia belaikė sustingusi realybė.

Prasibrovėm iki baseino. Šiaip ne taip radom tuščius gultus. Įsitaisėm. Pasiemėm po gėrimą. Ir ką jūs manot? Ėmė lyti lietus. Ne šiaip koks lengvas pakrapnojimas, o tikra musonininė liūtis. Kurį laiką dar kentėme. Juk karšta vis dėl to. Bet galiausiai pasidavėm ir grįžom į kambarį. Šiaip ar taip aš net ir per lietų tam išsvajotam baseine vistiek išsimaudžiau. Juk dėl jo ir pasilikom čia visai dienai. Kad pasivolioti ant gultų saulėkaitoj. Iš kur čia vidury dykumos lietus? Musono sezonas pasirodo.

Neilgai trukus atėjo vakaras. Tie patys žmonės vis dar sėdėjo prie lošimų automatų, kurių mes net pirštu nepalietėm. Už tai savo nelaimei palietėm gėrimus mini bare (padėjom atgal pažiūrėję, kas ten yra) ir dar paslaptingai kambaryje atsiradusį ‘Love Pack’ su visokiais intymiais dalykėliais. Pasirodo čia nieko liesti negalima! Vien už palietimą kaip mat priskaitomi mokęsčiai tarsi už panaudotus daikus. Draugė dar ilgai aiškinojis registratūroje, kad ji tikrai nenaudojo jokio Love Pack ir tiesą sakant visai būtų apsidžiaugus jei būtų su kuo nors čia romantiškai apsistojus. Deja jokių romanų nepasitaikė ir Elvis nieko nesutuokė.

Las Vegase savo džipuką pasikeitėm į Raudoną Mustang convertable, kuriuo išdidžiai pravažiavom pagrindine gatve, vadinama The Strip. Joje ir susigrūdę visi žymieji viešbučiai vienas per kitą šviečiantys neoninėm spalvomis.

Fontanų pasirodymą Bellagio pražiopsojom.

Šiaip ne taip iš krūvos greito maisto restoranų vakarienei išsirinkau kažkokius super brangius noodles. Ai, tiesa, kadangi alkoholis Las Vegaso baruose tikrai nepigus, ką gi darė kaimas? Aišku pirko pigesnį vyną mažais buteliukais vienoje nutriušusioje degalinėje. Vistiek reikėjo prisipilti benzino grąžininat džipuką. Toje degalinėje turbūt susirenta visos vietinės prostitutės ir narkotikų prekeiviai. Ilgai ten neužsibuvom ir džiaugėmės su vynu ir benzinu pasprukusios neužverbuotos kokiai striptizo užeigai.

Mūsų out buvo į šalimais esantį viešbutį, kur yra Cosmopolitan baras, rekomenduodas net kelių žmonių. Jame nebuvo jokio vibe. Apart poros vieną po kito maukiančius kokteilius ir girtėjančius ne valandom, o sekundėm ir grupės ne itin pasipuošusių vyrukų. Šiaip jau Las Vegase išvis nemačiau pasipuošusių žmonių. Gal nebent eilėje prie to prabangiojo žymiojo klubo. Iš pradžių norėjau sakyti, kad visi kiti rengiasi rūbais, buvusiais madingais 80-aisiais. Nors dabar manau tie rūbai niekada nebuvo madingi. Spalvoti marškiniai ir flip flopai ryte, dieną ir vakare. Nepriklausomai nuo paros laiko. Užmezgėm pokalbį su barmenu, kuris su entuziasmu pasakojo savo gyvenimo istoriją. Jei gerai atsimenu, lug ir koktelių nemokamai davė. O gal ir ne. Per visą ta keistą žmonių masę prasibrovėme į savo kambarį, kuris buvo geriausia Las Vegaso vieta (be baseino žinoma) ir visai džiaugėmės, kad rytoj jau išvykstame į Los Anželą. Ne mums šis dykumos miražas. Viskas kažkaip per daug netikra, neoniška, plastiška, psichodeliška. Ir lošimai nelabai domina. Tai tokio pasibuvimo buvo per akis.

Tiesa tarsiu porą žodžių apie Hoover Dam užtvanką, apie kurią maždaug tiek ir tegaliu pasakyti. Kadangi buvo pakeliui sustojom, apžiūrėjom ir atsižymėjom. Gal jau per daug išlepę buvom nuo vaizdų, nes tikrai neaikčiojom kaip nacionaliniuose parkuose. Nors reikia pripažinti vistiek užsiskaito kaip inžinierinis stebuklas, gaminantis elektrą šitiekai lempučių Las Vegase.