Vengrų pasaka apie brolius Budą ir Peštą

Gyveno kitados du broliai, perskirti upės vardu Dunojus. Dešiniąjame krante gyveno vyresnysis Buda, o kairiąjame - Peštas. Kadaise jie turėjo dar ir trečią brolį. Ne, ne Joną, o Obudą. Bet anas žuvo kare dar visai jaunas. Brolių tėvas, vardu Akvinas. Turėjo jis daug turto užgyvenęs: senąjį amfiteatrą, Heraklio vilą, muziejus ir pirtis. Taip pat jam priklausė daug siaurų, vingiuotų gatvelių bei gražuolių pastatų. O tolimieji giminaičiai Habsburgai buvo padovanoję jiems kavinių, tokių kaip Cafe New ir Cafe Gerbeand. Be to Habsburgai viską mėgo auksu dabinti ir puošti, taigi dovanos buvusios labai prabangios.




Bet štai vieną dieną pasimirė tėvas Akvinas. Ir kaip visada jau būna, netgi pasakose, ėmėsi broliai turtą dalintis. Vyresnėlis būdamas šykštuolis atėmė viską iš jaunėlio ir išvarė iš namų. Nusiminė Peštas šitaip apiplėšta, susikrovė savo menką mantą į terbą ir išplaukė į kitą upės krantą. Ten, kaip jau nuo seno žinojo, gyveno geri ir darbštūs žmonės. Viską iš naujo šis turėjo kurtis, namus statytis. Užsilipdavo ant kalvos ir žvelgdavo su pavydu į kitame krante likusias brolio valdas.
Išgirdę, kad pas jų pusseserę Austriją atvyko du keliautojai iš svečios šalies, net pašoko iš džiaugsmo Buda su Peštu ir pasikvietė anuodo kiekvienas pas save į svečius.



Kitą dieną, vos prabrėškus, atbildėjo vežimas su vėžėtoju, nugabent jaunikaičių kaimyninėn karalystėn, perskirton Dunojaus. Girdėję buvo jie ne kartą, jog tai didis kraštas, garsėjantis garuojančiomis pirtimis ir baseinais, kalvom ir pastatais didingais.
Ne valandą ir ne dvi jiedu keliavo, kol pasiekė šią tolimą karalystę.
Pirmiausia užsuko pas Peštą. Vežėtojas užvėžino ant kalno, nuo kurio aniedu apžvelgė karalystės gyvenimą iš aukštai, jausdamiesi labai svarbūs ir galingi. Lingavo galvas jaunikaičiai tokį gėrį ir didybę matydami. O žiema žiemužė ir čia buvo užmetusi savo baltą skraistę, viską nubalinusi ir pašviesinusi. Girgždėjo sniegas po kojomis ir graužė veidelius šaltas šiaurys. Iškarpytos snaigės tūpė ant apsiaustų.


Peštas visaip kaip stengėsi įtikti ir rodė naujai sukauptus turtus. Pasakojo, kai nelengvai vėl prasigyvenęs ir kaip skauda širdužę dėl brolio išdavystės.
O linksmi gatvės pardavėjai šnekėjo visomis pasaulio kalbomis ir kvietė apžiūrėti savo gėrybių.



Atsigėrę karšto vyno ir apžiūrėję suvenyrus bernelis ir mergelė nudardėjo nuo kalno ir ėmė ruoštis į tolimesnį kelią.
Atsisveikino jaunuoliai, už viską padėkojo ir iškeliavo.
Pakeliui pas Budą užsuko pas poną vandenį arbatos, jis buvo ką tik pasikūrenęs krosnį, todėl ežero vanduo garavo. Pasiūlė išvirti ir antienos, bet mergelė mandagiai atsisakė.


Vienuose iš Budos rūmų gyveno istorikas, save vadinantį Karaliaus Bela anonimu. Tačiau jis buvo labai užsiemęs Vengrijos kronikomis ir nosies nepakėlė nuo rankraščių. Karaliaus rūmai buvo itin įmantrūs, o sodai dar dailesni.
- Kaip čia yra, kad broliai taip susipykę?, - klausinėjo atvykėliai istoriko, - Ar nebūtų galima jų kaip nors sutaikyti?
Bet istorikas galėjo tik užrašinėt istorijas, o ne duoti kokius nors patarimus.



Užsuko jaunikaičiai ir turgun. Čia nuo mėsos įvairovės net akys raibo, o paršeliai buvo spalvingai apsirėdę (iš tiesų, tai vargšai paršeliai).



Netrūko turguje ir daržovių beigi prieskonių. Susisuko galvelė nuo viso šio gėrio. Kadangi jaunuolių būta jautrios dūšios, į paršelius bežiūrint, spaudė širdį, todėl iš turgaus greitai išskubėjo.


Išalkę pasijuto keliauninkai. Nutarė ištaigingoj karčemoj pailsėti ir saldaus torto paragauti. Ne bet kokio, o to kuriuo Buda jau nuo seno garsėja. Užlieto grietinėle ir saldaus, gardaus.
- Na kaip gyvena mano brolis? - paklausė atvykėlių Buda, - Ar labai nuskurdęs?
- Tai, kad ne. Karalaičiu patapo. Puikiai jam klojasi. Beje ar girdėjai apie savo bendravardį Indijoje?, - savo ruožtu paklausė anie du.
- Ne, o kas jis toks?
- Labai išmintingas žmogus. Mokęs apie gėrį ir pasiekęs nirvaną.
- Na gi, na gi, o kas toji nirvana?, - susidomėjo Vengriškasis Buda.
- Nirvana tai begalinė laimė. Ją pasieki atsisakęs pretenzijų į žemiškus turtus ir su visais susitaikęs, - tarė mergelė, kuri labai domėjosi įvairiomis filosofijomis, - Še, va knygelę pasiskaityk.
Dar kartelį apžiūrėję suvenyrus ir gerokai sušalę, atsisveikino jaunikaičiai su svetingu šeiminku ir išskubėjo Vienon. Snaudė visą kelią, o netikėtai nubudę vis nustebdavo, kad sėdi šalimasi viens kito. Nepaliaudavo šypsotis beigi džiaugėsi, kad jiems tokių problemų, kaip kad broliams nekyla.


Gal po metų, o gal kitą dieną, atskriejo žinia jiš Budos apie tai kaip jį aplankė nušvitimas. Išdalinęs jis savo turtus vargšams ir leidžiąs nemokamai viskuo naudotis. Gatveles mindžioti ir auksais mėgautis. Susitaikęs jis ir su broliu, paprašęs atleidimo, nutiesęs daug tiltų per upę ir dabar gyvena Nirvanoje. Toks laimingas dar niekada nesijautė.



- Senele, mes suprantame, kad pasakose mažai tikrovės, bet, kad jos bus taip toli nuo realybės, tai nesitikėjom, - pasipiktino anūkai. Įsijungė kompiuterį ir ėmėsi zombiams galvas kapoti.

Senelė tik išmintingai nusišypsojo ir išraitė jogos pozą...