Austrų pasaka apie smuiką ir šokoladą

Šokoladiniam mieste, su pacukruotais namais ir karameliniais langais, gyveno miestelėnai, kurie mėgo šokoladą. O dar labiau nei šokoladą jie mėgo muziką ir grožį. Kiekvienas miestelėnas buvo arba kompozitorius, arba šokėjas, arba daininikas. Jei nei vienas iš jų, tai turėjo bent jau giminietį talentu apdovanotą.

Nekantravo mergelė su berniuku įdėmiau šį šokoladinį miestą apžiūrėti. Iš pačio ryto, vos saulelei pradėjus po dangų ridinėtis, pasiemė žemėlapį ir nukaukšėjo griliažiniu grindiniu ir marcipaninias šaligatviais. Juos lenkė išsipusčiusios karietos. Prunkštė žirgai eikluoliai.



Šokoladinio miesto gyventojai, džiaugėsi švenčių svaiguliu ir tvyrančia dvasia. Statulos žvelgė išmintingomis akimis. Kiekviena norėjo papasakoti po istoriją, tačiau niekas jų negirdėjo. Nebent balandžiai, draugiškai plevenantys sparnais ir kedenantys plunksneles.



Siuvėjai siuvo šventinius apdarus, nes miestelėnai mėgo ne tik saldžiai pavalgyti, bet ir patys atrodyti kaip saldainiai per pobūvius.



Na, o garsiausi ir šokoladžiausi buvo Suzher rūmai, atviri ponaičiams, norintiems piniginę pakratyti. Jau nuo seno buvo pasklidęs gandas, kad čia kepami skaniausi šokoladiniai pyragai. Tą patvirtino ir eilutė norinčių apsalti miestiečių bei keliauninkų, kurių neišgąstino net spaudžiantis šaltukas. Visi svajojo garsiojoje kavinukėje pasisėdėti ir būti įmantriai aptarnauti prijuostę pasirišusios padavėjos. Norėjo iš sidabrinių ąsotėlių kremo puodelin įsipilti. Ir žvelgti su pasididžiavimu pro langą į stypsančius nelaimėlius, jau pamiršę, kad neseniai ir patys lauke tirtėjo.



Tačiau mūsų mergelė su berneliu nebuvo išvystę tokio didžiulio noro įsipilti pieno iš sidabrinio ąsotėlio, todėl nusipirko gardųjį šokoladinį pyragą iš šalimais esančios krautuvėlės ir suvalgė savo rūmuose, Hiltonu vadinamuose.



Be to skubėjo jiedu į koncertą pas grafą, kur buvo pakviesti klausytis Mozarto ir Štrauso, pačio valsų karaliaus. Viename jau buvo lankęsi vakar. Pas ponią hercogienę. Balius buvęs toks populiarus, kad atvyko net garbūs sveteliai iš tolimosios Japonijos. Pavargę kai kurie buvo po kelionės, todė snaudė pakampėm. Laiptų pakyloje tryško fontanas prie kurio visi smagiai paveikslavosi. Po vieną, po du, visi iš karto linksmai klegėdami.



Garsėja šis šokoladinis miestas kompozitoriais ir gyvai atliekamais kūriniais. Kaip jau žinote, talentingi žmonės čia gyvena. O dar labiau garsėja stebuklingu smuiku, vardu Stradivarijus. Kai tas smuikas prabyla, žmonės pamiršta visas bėdas ir kaip mat pakyla mintimis virš debesų.



Truputį vėluodami it pelenės, nuskubėjo jaunuoliai į grafo ložę ir kaip tik prasilenkė su lipančiais ant scenos muzikantais. Orkestras čia buvo didesnis nei pas Hercogienę, tačiau be jokio dirigento. Dar daugiau garbių svetelių susirinko, net kėdžių atlošai linko. Šį kartą ne tik iš Japonijos, bet ir iš Rusijos bei Italijos. Koncerto metu skendėjo visi savo svajose susimąstę, godojo godas ir leidosi muzikos nunešami į padanges. Liejosi smuiko garsai, pynėsi su violončelės, palydimi fleitų. Sukosi baleto šokėjai, traukė arijas Don Giovanis ir jo mylimoji. Apsvaigo mergelė ir bernelis nuo viso šio gėrio, rodės tuoj ims sklęsti palubėje.



Putojo šampanas per pertrauką, aidėjo juokas, visi šurmuliavo ir gyrė puikius muzikantus, šitaip jų sielas sujudinusius. Amore, Bella, Da, Prikrasna, - skambėjo koridoriuje... Galbūt kažkur buvo ir grafas, valgė šokoladą, o gal ir ne. Kas ten žino.



Staiga Mergelė ėmė ir suprato, kad jos širdelėje gyvena ištisos platybės, kad jos namai čia ir dabar, kad josios laimė priklauso tik nuo jos. Ji nusišypsojo visa tai supratus ir daugiau niekada neabejojo savimi, Meile, gėriu ir tyrumu, tikėjimu, jog visa kas išsvajota pildosi, kad lauktas bernelis – Meilė, esantis už jūrių marių, yra visai čia pat ir telaukia josios šilto širdies palytėjimo, kuris pažadina kiekvieną laukiantį Meilės… (gilus laimingas šokoladinis atodūsis).


Henriko Radausko Žiemos pasaka ir kitų pasakų motyvais.