Kodėl savaitgaliai tokie trumpi?

Kaip vėjas praūžė savaitgalis, palikdamas mus liūdnai beklausinėjančius – kodėl toks trumpas? Greičiau jau kitas vėl ateitų. Tuomet Katios viešnia, kuri gyvena mūsų svečių namuose (nes mūsų namai visuomet kupini svečių) pažymėjo - kvailos gi jūs mergaitės. Jaunystė bėga pro šalį, o mes norime, kad greičiau laikas eitų... Iš ties. Ar begalima teisingiau pasakyti?

O savaitgaliai, nors ir trumpi, pas mus labai mieli. Mergaitiški tokie. Vėlai pusryčiaujame ir plepame. Tuomet ne už ilgo pietaujame. Tame tarpe tarp pietų ir pusryčių lakuojamės nagus, daromės plaukų kaukes, žiūrime kokius filmukus ar skaitome mergaitiškai naudingus skaitinius. Lengvai ir tingiai slenka diena. Ir taip gera namie. Taip jauku.

Vakare gi šį kartą pas mus užsuko svečių. Buvo šiokia tokia proga. Ir nors kambariokės ne itin mėgsta būti minimos internetinėj erdvėj, tarsi paviešinčiau kokią paslaptį, bet iki dabar gal jau susitaikė su mano rašliavomis? Taigi proga buvo ne kas kita, o Austutės gimtadienio minėjimas. Šiuo tikslu buvo pagaminta guacamolė, iškepta lašiša, sutepti pikantiški sumuštiniai su sūriu ir kiaušiniais, uždegtos žvakutės ant torto, išgerta nemažai butelių balto vyno, daug šnekėta, dar daugiau juoktasi anglų-lietuvių-rusų kalbomis... Apie dušmanus, razynkas ir polocus. Ir dar apie kažką buvo diskutuota. Viskas tęsėsi iki trijų ryto. Geras jausmas po tokių vakarų. Ir pagirių nėra beje.

Sekmadienį gi praleidome vėl mergaitiškai. Naudojomės paskutinėmis išpardavimų dienomis. Keitėme, matavomės, pirkome, grąžinome ir vėl pirkome. Aš beje labai džiaugiuosi faktu, kad įsigijau net keturias poras flip flopų iš Accessorize. Dabar belieka vasaros laukti. Arba mano kelionės į Cubą. O taip į Cubą! Viskas jau užsakyta.

Labas rytas, vėl pirmadienis. Ir kažko aš baisiai laiminga. Oras dvelkia pavasariu. Anglijoje ir šiaip nėra metų laikų. O tas sniegas, kur iškrito, atrodė tarsi būtų iškritęs vidury vasaros ar ką? Šitoks va buvo nustebimas. Dabar gi jis seniai ištirpęs ir a nei pėdsako nelikę. Nušvito saulytė, žaidžia saulės zuikučiai. Išėjau per pietų pertrauką į parką. Skaičiau knygą, o aplink lakstė maži šuniukai. Bėdama atgal atsitenkiau į dėdę su krūva kėdžių, kuris pavymui sušuko – what are you trying to do here, love? Am I invisible? Tada vos neužkliuvau ant po kojomis besivoliojančios eglutės. Tokių panašaus likimo sesių gulinėjo vos ne prie kiekvienos laiptinės. Oficialios šventės baigiasi. Tačiau širdy dar tik prasideda. Švęskime gyvenimą.

P.S. Tie kas gyvena Anglijoje, be abejo supranta mano euforiją danguje pasirodžius saulutei, ar ne?

P.P.S Mūsų visos didžiulės leidybinės kontoros didis direktorius (valdęs du ofisus), ponas Piercas, nutarė pakeisti gyvenimą ir metęs savo atsakingas pareigas, nusipirko fermą ir nuo šiolei augins kiaules. It is not a joke, - pasakė Benas (mūsų team vietinis direktorėlis) šiandien per susirinkimą. Bet ale vistiek kaip buvo juokinga... :)