Madridas - Naujieji Metai be fejerverkų

Pagaliau sulaukiau įkvėpimo parašyti apie Madridą. Laukiau laukiau ir sulaukiau. O gal tiesiog po savo visų kelionių ilsėjausi ir papraščiausiai tingėjau. Visiems gi pasitaiko. Su nemenku keistumu imu pastebėti, kad visai nebenoriu keliaudi darbo reikalais. Ankščiau sakydavau: Kaip malonu, kaip smagu ištrūkti iš ofiso. O dabar, duokit tik man vietoj sėdėti ir nejudinkit manęs. Smagu keliauti dėl savęs ir savais tikslais (pvz. Sutikti Naujų Metų). Tik jau ne bėgioti iš susitikimo į susitikimą, o tarp jų dar į emailus atsakinėti. Ne veltui sakoma, kad dažnai darbo reikalais keliaujantiems žmonėms visi miestai ir viešbučiai patampa vienodi ir anei kokio džiaugsmo nebelieka.
Bet grįžkime prie mano kelionės į Madridą. Ne darbo reikalais. Nors galbūt kažkas santykius taipogi laiko darbu, o maniškiuose reikia dirbti oi dar ir kiek. Nėra tai ramus plaukimas pasroviui ir atsipalaidavęs žvelgimas į vandenėlį, oi nėra. Raibuliuoja pastarasis ir banguoja neretai. Na bet ką gi, vistiek atostogos yra atostogos ir jos visada yra gėris.
Kaip jau ir įprasta su Mario viskas vyksta pagal kitas taisykles ir kvepia kitaip, nei šiaip. Skraidau verslo klase, gyvenu dviejų aukštų apartamentuose Madrido centre (apie tai bus atskira šneka), neapžiūrinėju anei kokių įžymybių (nors miesto centre jos vistiek ant kiekvieno kampo, o ir Madride aš jau trečią kartą), už tai apžiūrime prekybos centrus. Nieko niekada nerezervuojame, nes mums ir taip viskas turi būti paruošta. Kas be jokios abejonės priveda prie karštligiško restorano ieškojimo likus trims valandoms iki Naujųjų Metų ir galiausiai vakarienės kažkokiame pustuščiame rūsyje. Vėliau sužinojau, kad ispanai per Naujuosius šiaip jau mėgsta vakarieniauti namie, o tik vėliau suplūsta į gatves. Todėl nieko stebėtino, kad restorane buvom tik mes ir kelios poros italų. Na maistas čia itin skanus, bent jau tiek. Po vakarienės prisijungiame prie minios spalvotaperukių ispanų ir patraukiame Puerta del Sol link. Visur pristatinėta užtvarų ir policija griežtai reguliuoja srautą. Nuolatos kabinėjasi visokie prekeiviai. Vis norėdami įbrukti tai skardinę alaus, tai šampano butelį, tai gigantiškus akinius ar kokį juokingą galvos papuošalą. Bet mes turime 12 vynuogių ir mums gerai. Jas iškilmingai 12-tą valandą žadame suvalgyti pagal čionykštę tradiciją. Prie dirbtinės eglutės miesto aikštėje būriuojasi minios žmonių, vieni už kitus spalvotesni. Aš vis nekantriai laukiu fejerverkų, kurių kažkodėl nei ženklo. A nei kokio paskutinių minučių garsaus skaičiavimo, laikrodžių dūžių. Nei šampano pokšėjimo (gal jis buvo atimtas? Reiks pasiklaust pažįstamų ispanų kokios ten tradicijos pas juosius šiuo klausimu). Galiausiai be jokių Naujųjuosius metus indikuojančių atributų, nusprendžiame, kad šie vis dėlto atėjo ir susimetame burnon savo vynuoges. Aplink pilna šūkaliaujančių italų. Gal net daugiau nei pačių ispanų.

Po valandėlės visa minia ima plūsti priešinga kryptimi nei atėjome. Na ir mes žinoma su jaisiais. Plaukiame sau pasroviui ir sukame galvą, kur čia užėjus linksmybių pratęsti. Visi barai aplink pilni žmonių. Maža to dar lauke driekiasi eilės. Savaime suprantama pakeliui išsirutulioja konfliktas, gal eiti į viešbutį, o gal neiti... Gal kažkas yra pagyrų puodas, teigiantis, kad pažįsta Madridą it penkis pirštus, o dabar negalintis nieko gero pasiūlyti. Gal kažkas yra tiesiog per daug kaprizinga? O gal kažkas yra tiesiog du užsispyrę ožiai? Ką? Šiaip ar taip po diskusijų ir susitaikymų pastebime, kad stovime prie klubo La Comedie durų. Ir ten jau nusidriekusi nemenka eilutė. Na ką gi nutariame užeiti čia, nes iš tiesų tai koks mums skirtumas kur? Greitai paaiškėja tai yra ne kas kita, o Black, RnB muzikos, funky hole klubas, pilna juodaodžių ir kitokios visokio plauko publikos, kas Mario sukelia vos ne isterijos priepuolį. Tačiau atmosfera ne tokia jau ir bloga, taigi imamės gėrimų. Gin and Tonic ir Mojito prašom mums, ir dar po viena. Pakartojam. Priešais nosį vienas juodaodis (Mario juos visus vadino Nigeriais, bet man liežuvis nesiverčia. Dar korektiškiau būtų sakyt – kitaspalvis) pamosikuoja neonu žaižaruojančiu kardu o jo sėbrai svaigsta iš susižavėjimo. Muzika pasikeičia į Lady Gagos ritmus, aš imu linguoti ir klubelyje užtrunkame iki 2 am. Daugiau nebeturiu jėgų lėbauti ir noriu miego. Saldaus miego. Gerai, kad viešbutis prie pat. O Naujieji Metai sutikti spontaniškai ir originaliai. Ar tai reiškia, kad ateinantys tokie ir būsią?