Žiemos Pasaka Vienos mieste (tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų)

Gal taip ir buvo, o gal ir ne. Seniai seniai už jūrų marių, už devynių kalnų gyveno mergelė. Taip jau atsitiko, kad pamilo ją jaunikaitis iš tolimos saulėtos šalies. Nors skyrė įsimylėjėlius bekraštis vandenynas, jų meilė nepasidavė ir nešė juosius savo sparnų. Naivūs buvo įsimylėjėliai. Romantikai. Bet taip jau tose pasakose būna...

Ne dažnai jie galėjo matytis. Tačiau turėjo tradiciją susitikti vis kitoje šalyje.

Vieną gražią dieną, kai už lango žibėjo sniegas ir svečiuose židinį kurstėtė Kalėdos, susiruošė mergelė mylimojo aplankyti. Šalta žiemužė nepagailėjo snaigių. Taip gausiai jos pabiro,  kad net visi oro drakonai galėjo kilti į dangų.

Tačiau mergelė nenuliūdo ir neišsigando. Jos mažylis drakoniukas buvo pratęs prie šalčių ir drąsiai urgzdamas pakilo. Iškeliavo jiedu į Vienos miestą. Ji ir jos drakonas.

Pasitiko jaunikaitis oro uoste ir nusivežė į pilį, Hiltonu vietinių vadinamą.

Uoste du pakeleiviai iš tolimosios šalies Italijos, ką tik atskridę, ieškojo nakvynės. Sunkiai šiems sekėsi. Nepratę picų kepėjai reikalus iš anksto planuoti. Pagelbėjo jiems bernelis su mergele kaip galėdami, pamokė galingąją jėgą internetą prisijaukinti. Bet juk ne apie italus ši pasaka. Todėl palikime karštakošius drakonams.

Vienos miestas tuo tarpu žėrėjo Kalėdų atšvaitais, švietė eglutėmis ir kvietė karšto šokolado kvapu. Netoli pilies buvo karčema, kur garavo guliašas ir pavargę keliautojai galėjo mėgautis šiluma bei dėmesiu. Minkštai sėdėjo ant grubių kėdžių. Stalus puošė languotos staltiesės, degė žvakės. Šalimais putrą srėbė kiti keliauninkai. Mergelei ir berneliui nerūpėjo. Jie matė tik vienas kitą.

Miestą apglėbė naktis. Sužibo viena žvaigždelė, pasirodė kita, iš už medžių išlindo Mėnuliukas...

Ir čia močiutė užsnūdo. Galbūt rytoj papasakos daugiau. Palikime kol kas senolę. Lai ilsisi.

Henriko Radausko Žiemos pasaka ir kitų pasakų motyvais.