Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 2 diena - Palisade regionas (Colorado)

Dabar kai rašau net sunku patikėti, kokia aktyvi ir pripakuota įspūdžių buvo ši diena. Nors vairavimo  viso labo tik 200 km, palyginus nedaug. Aš specialiai planavau taip, kad vieną dieną reikėtų vairuoti mažiau ir pasidžiaugti gamta, o sekančią dieną laukdavo ilgesnis kelias. Šiaip ar taip, stengiausi neviršyti 500 km per dieną. Džiaugiuosi, kad viskas pavyko pagal sumanymą, apart netikėto pasiklydimo dykumoj be benzino kelionės pabaigoj, bet net ir tada pasiekėm Los Angelą kartu su saulėlydžiu.

Šiandieninį pasakojimą teks išskaidyti į atskiras dalis, nes tikrai galėčiau duot medalį kas jį perskaitytų nuo pradžios iki galo vienu įkvėpimu, ką jau bekalbėti apie visas nuotraukas.

Beje diena prasidėjo katastrofiškais pusryčiais mūsų motelyje. Nesitikėjau, kad įmanoma sugadinti net ir bagel su cream cheese, bet pasirodo įmanoma. Daugiau ten šiaip ar taip nebuvo ką valgyti, todėl valgiau bananus vakar pirktus iš supermarketo. Beje ryte prisirinko įdomios publikos. Moteriškių nuaugusiais peroksidiniais plaukais ir ružavais šortais, burgeriais maitinamų vaikų ir storų nuplikusių dėdulių. Galima sakyt, kad likom nepusryčiavę, nes norėjosi kuo greičiau iš ten važiuoti. 

Palisade, Colorado

Rytinis planas buvo aplankyti gražujį slėnį, kuriame aktyviai kultivuojama žemdirbystė. Apie jį sužinojom iš brošiūros registratūroje, kai paklausėm ką čia aplink verta pažiūrėti. Ir tikrai nenusivylėm.

Palisade Colorade garsėja persikais ir vyninėm. Žinoma vynas iš persikų! Iš jų dar daro džemą, salsą, duoną, džiovina, kepa ant griliaus, bei prisigalvoja įvairiausių kitų panaudojimo būdų. Kažkodėl prisiminiau tą posakį - gali būti saldžiausias persikas pasaulyje ir vistiek atsiras kas nors kas tiesiog nemėgsta persikų. Haha, čia ne apie mus! Persikų niekada nebus per daug!

Pasijutom lyg atsidūrę kitoj realybėj po mūsų pusryčių košmaro. Mažutės jaukos vaisių ir daržovių parduotuvėlės, vynuogynai, vynynės, persikai ir vyšnios visur kur bepažvelgsi. Vienoje parduotuvėje nusipirkom arbūzą, kurį mums supjaustė, o mes jį kapojom sėdėdamos ant šieno ir spoksodamos į kalnus. 

Tuomet užsukom apžiūrėti levandų lauko, kur galima jų prisirinkti pilną krepšelį už tam tikrą mokestį. Ką elegantiškai ir dare merginos po elegantiškais skėčiais. Mes kelias nelegaliai nusiskynėm mašinai pakvėpinti. 

Galiausiai užsukom į vynynę. Savininkė mus privaišino įvairiausiais vynais, kurių prisidegustavę norėjom pirkti kiekvieną, tokie skanūs jie buvo. Daug vynų pagaminta iš vaisių, žinoma populiariausi persikų. Aš nusipirkau dar ir vyšnių skonio, kuris priminė kompotą tik su laipsniais. Nereikia net sakyti, kad po vyno nuotaika pasitaisė kaip mat. Nebijokit, neišgėrėm tiek, kad negalėtume vairuoti. Iš visų gurkšnelių tikriausiai net pusė taurės nesusidarytų. Savinkė dar mus prigrasė paslėpti tą nuostabujį vyną, nes Juta sausa šalis ir gali atimti alkoholį. Po tokių kalbų net nebesitikėjom ten rasti anei kokio alkoholio, bet visos parduotuvės ir degalinės ramiausiai prekiavo svaigiausiais gėrimais, kartu su beef jerky (sausa jautiena), kurią vartojom nežmoniškais kiekiais. Taip trumpam atsiverčiau iš vegetarizmo, bet man fanatizmas ir šiaip niekad ne prie širdies. Visada darau, what I feel like ir kartais būnų apkaltinta už principų neturėjimą. Manau, kad principai (ypač ne esminiai) yra perdėtas reikalas beige gerokai apsunkina gyvenimą. Man principai ir vertybės yra ne tas pats. Bet čia jau truputį nuklydau į filosofavimus.

Prisipirkę vaisių, persikų, vyšnių, kaimiškų pomidorų, agurkų ir netgi naminės salsos džiaugėmės pataisęs savo įspūdį apie Colorado ir pajudėjome link Jutos. Dėl visa ko pasislėpę tą savo vyną, nes tikrai dar neduok Dieve dar kas nors atims.

Vaizdai gniaužė kvapą dar net neprivažiavus Nacionalinių parkų. Pirma pasitaikiusia proga išsukom iš autostrados (Route 70) į mažesnį kelią (route 128), kuris žėrė vieną nuotraukos vertą vaizdą po kito. Taip, aš suprantu, kad jie visi paveiksliuky atrodo kaip tas pats oranžinis kalnas įvairiais rakursais. Na bet the beauty is in the eye of the beholder. Ten tvyrojo toks truputį vienišumo jausmas, aplink nebuvo nei namų, nei žmonių, nei kitų mašinų. Tik laukai, kanjonai ir dykynė kiek aprėpia akys. 

Ženklai skelbė, kad next services už 50 mylių. Žodžiu kokios gyvos dvasios artimiausiu metu nesitikėk. Beje mūsų road trip muzikos USB buvo sugadinta, todėl klausėmės tokio Military radio, kuris vienintelis ir tetraukė. Dainos visai neblogos, tokios rock style, ypač mylimi buvo Bruce Springsteen ir Jonny Cash. Nelaimei po kiekvienos jų į studiją skambindavo įvairūs veteranų giminaičiai ir siuntė linkėjimus, labai didžiuodamiesi savo sūnėnais ir jų drąsa.

Tokiu štai muzikos ritmu pasiekėm Arches Nationa Park, bet apie jį kitame įraše.