Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 2 Diena - Canyonlands, Dead Horse Point ir Moab

Šiandien nuvažiuota: 200 km.
Suvalgyta: Pomidorai, agurkai, salsa, čipsai, visokių įdomių traškučių (geriau neklauskit) ir didelis vegetariškas burgeris su saldžiom bulvytėm vakare. 

Sutikti personažai: Nieko įdomaus nesutikom, nes beveik visa diena praleista ilgam tuščiam kely. Išskyrus Arkų parką, kur knibždėjo žmonių, bet mes neišlipom iš mašinos. 

Mašina: Nissan džipukas. Nuomos kaina 480 GBP aštuonioms dienoms (pilnas draudimas įskaičiuotas). 

Muzika: Kareivių radijas, kur į Bruce Springsteen dainas nuolat įsiterpdavo artimieji, linkintys Džonui grįžti greičiau iš tarnybos.  

Nakvynė: Super brangus viešbutis River Canyon Lodge už 104 GBP, mano manymu nevertas tokios kainos ir netgi be pusryčių. Bet Moab nelabai buvo iš ko rinktis. 

Vertos sustojimo vietos: Palisade, Arkų Nacionalinis Parkas, Canyonlands, Dead Horse Point ir Moab.  
Po truputėlį vakarėjo ir bijojau, kad nebespėsime aplankyti abiejų parkų. Džiaugiuosi, kad vis dėl to pavyko ir saulę palydėjome ant skardžio Dead Horse Point. Nelabai mėgstu vairuoti tamsoje, bet Moab buvo netoliese, todėl nieko tokio. 
Tikrai labai rekomenduoju nieku gyvu nepraleisti šio parko. Tiksliau įtraukti jį į prioritetų sąrašą. Net jei ir esate buve Didžiąjame kanjone. 

Canyonlands

Paprasčiausia viską apžiūrėti yra tiesiog vairuojant scenic route (Islend of the Sky district) ir sustojant įvairiuose taškuose. Čia yra daugybė apžvalgos aikštelių, parodančių kanjono veidą vis iš kitos pusės. Važiuoji sau, sustoji, įkvėpi pilnais plaučiais tos didybės ir važiuoji toliau. Tiesiogine prasme reikia nepamiršti giliai kvėpuoti, nes nuo grožio užgniaužia kvapą. 

Tą grožį sunku sudėti į žodžius ir nuotraukas. Nepakartojamas jausmas vairuoti leidžiantis saulei, visu garsu klausantis muzikos (net ir military radio nebuvo taip blogai). Virš galvų skraidant ereliams. Nors galima sakyti, kad tai yra jaunėlis Didžiojo Kanjono pusbrolis, vis dėl to jis didžiausias parkas Jutoje. Kažkodėl mažiau lankomas nei kiti parkai. Žmonių pertekliaus tikrai nebuvo, kas pasirodė gan keista po Arkų fiestos. Tiesą sakant įpūdį jis paliko kur kas didesnį. Neprėpiamus tolius akies tinklainė suploja ir jie tampa tarsi gigantiškas plakatas, o ne 3D vaizdas. 

Beje, nuostabūs vaizdai taip susuka galvą, kad išnyksta atstumo pojūtis. Dabar berašydama paskaičiavau, kad tas scenic route tęsiasi 34 mylias (apie 50km), kas pirmyn atgal reiškia 100km. Man pasirodė, kad jį įveikėm per minutę. Viskas tiesiog susiliejo į vieną nuostabią čia ir dabar akimirką, kur laikas ir erdvė neegzistuoja. Bet ar reliatyvumo teorija ne tą patį sako? Va moksliškai patvirtinau. 

Turėkit omeny, kad tas kelias tik brūkštelėjimas per paviršių. Turint daugiau laiko galima tyrinėti ir tyrinėti, netgi likti nakvoti palapinėse. 

Atsisėdę ant uolos krašto, gurkšnojome kas alų, kas vandenį, valgėm vyšniais ir slyvas pirktas Colorado ir tiesiog svaigom nuo laisvės pojūčio. Vis dėlto surengėm tą išsvajotą pikniką, nes tapo kiek vėsiau, netgi pūtė šioks toks vėjelis. Piknikai vėliau tapo mūsų mažu ir labai mėgstamu ritualu.

Supratau, kad vienas pagrindinių dalykų kurių pasiilgstu Londone yra erdvė, todėl taip ir traukia į kaimą, į gamtą, kur nėra jokių rėmų. Mieste akis visuomet atsiremia į kokią nors sieną, o mano buto dydis man kartais kelia klaustrofobiją.

Amerika gi yra erdvių šalis. Jau tikrai niekas ne pasakys ‘Man čia kažkaip ankštoka’. Jie tikriausiai net tokio žodžio nežino. Kai kas nors nubraižo namo brėžinius ir pagalvoja, ‘čia jau erdvu’, dėl visa ko prideda dar 50% erdvės. Tokia ir gamta. Norisi skristi kaip paukščiui ir svajoti, nes svajonės niekur neatsimuša. Tik sklinda kanjonais. 

Dead Horse Point State Park

Praktiškai visi atvažiuoja dėl vienintelio vaizdo, kuris yra tarp labiausiai fotografuojamų pasaulyje. Tai Colorado upės išlinkimas tarp skirtingais raudonais atspalviais nudažytų uolų. 

Mirusio arklio pavadinimas kilęs nuo tų laikų, kai kanjonais mustangai lakstydavo laisvi, juos bandydavo sutramdyti ir domestikuoti kaubojai. Viena didelė kaimenę nugaišo šiame taške nuo karščio ir troškulio. Štai ir visa legenda. 

Savo vaizduotėje laikiau tarsi kokį atspausdintą trafaretą, ką būtent tikiuosi pamatyti.  Todėl truputį nusivyliau, kai pirmam view point vaizdas visai nepriminė paveikslėlių. Net pasiteiravau kito turisto šalimais ar gerai čia pataikėm. Jis užtikrino, kad viskas gerai, tereikia važiuoti pirmyn. 


Štai, voila, pasakiška vieta saulei palydėti. Nustebę stebėjome piknikautojus atvirai gurkšnojant vyną. Tiek tų kalbų apie sausąją valstiją.

Nakvojome Maob'o mieste, kuris galima sakyti čia vienintelis aplink, todėl akiplėšiškai užsikėlęs nakvynės kainas ir nesiūlantis labai daug kokybės. O gal mes tiesiog ne į tą viešbutį pataikėm ir ne tam restorane vakarieniavom. 

Dar toks mažas of topicas apie Mormonus. Vis šen bei ten pastebėdavome žmones keistais tradiciniais apdarais. Moterus dėvėjo vadinamąsias Rosaline sukneles ir plaikstėsi labai ilgomis kasomis (pasirodo jos niekada nekerpa plaukų). Tai vadinamieji Fundamentalistiniai mormonai, maža mainstream Mormonijos atšaka. Jie pritaria poligamijai. Kuo daugiau vaikų ir žmonų tuo geriau. Jų lyderis, kuris dabar sėdi kalėjime už pedofiliją ir sekso skandalus, pats turėjęs 80 žmonų. O amžiaus vidurkis šioje bendruomenėje yra 19 metų. Vyresni tikriausiai pabėga. Kadangi bendruomenėje gal max 10,000 žmonių visi taip persimaišę, kad kas antras yra vienas kito broils ir pusbrolis. Normalūs mormonai šios atšakos kratosi ir šaiposi kaip įmanydami, kad neduok Dieve jų visų nesuplaktų į vieną krūvą. 

Kitos pasakojimo dalys: Arkų Parkas, Palisade ir Pirmoji diena.