Last night

Labai puikus filmas. Nepaisant to, kad pastaruoju metu vis žiūriu filmus apie išgyvenimo santuokoje sunkumus. Toks jaudinantis ir užkabinantis. Apie išgalvotus žmones ir tikrus jausmus jiems. Apie tikrus sutuoktinius ir pagundas. Apie tai kas negali įvykti, nes tuomet to nebeliktų. Būtų nebe tai.

Tik vieną naktį vyras ir žmona išgyvena jausmus kitiems žmonėms. Jis naujai aistrai. Ji senai meilei. Po to sugrįžta į savo įprastą gyvenimą, į savo pasirinkimą. Kai kurie dalykai gali egzistuoti tik su sąlyga, kad tai neįmanoma. Tik taip.

- Does your husband know about me?

- No

- Would that upset him?

- He has no right to get upset. I gave you up.

Ir dar prisiminiau Olego Lapino pastebėjimus. Taigi pasakykite, prašome: štai dviem žmonėms viskas yra labai gražu ir nuostabu. O aplinkui juos gyvena labai daug ne tokių nuostabių porų. Ir ko gi labiausiai bijotų tokį gražų gyvenimą gyvenantys žmonės? Žinoma, ko: kad visas šis grožis ir harmonija vieną dieną nesudužtų. Kad gyvenimas neatimtų visos šios laimės. Ir kad medus neapkarstų. Ir jei kalbėti metafora: jei jau vapsva pateko į medų, ar labai jai norisi iš to medaus išlipti?

Tik šiuo atveju medus yra ne santuoka, o buvusi meilė ir nauja aistra. Kaip gi kitaip išsaugosi tą medų? Ogi tik nepaverčiant jo kasdienybe, nesusiduriant su sunkumais, negražiom realybės pusėm ir erzinančiais įpročiais. Viskas liks tobula ir galės sugrįžti atmintim, kai things are not going well.
Taip nuostabiai viskas perteikta, kad neįmanoma neįsijausti.