Intelektualioji namų šeimininkė

Taip taip, dabar mano būseną galima įvardinti būtent šitaip. Kažkokiu nesuprantamu stačiai antgamtišku būdu atsirado begalinis noras šeimininkauti, kuistis po namus ir kepti pyragus. Tiesą sakant tai nelabai kokia iš manęs pyragų kepėja. Iš pradžių į sausainius vietoj kepimo miltelių prifarširavau sodos, o kitą sykį ir taip be galo saldų šokoladinį pyragą nusaldinau aviečių ogiene. Bet tai kaip žinoti prieš perkant kokio saldumo ta uogienė bus? Geriau sekasi su nesaldžiais gaminiais. Mano pomėgis keisti receptus ir viską gaminti pagal savo supratimą su pyragais nepasiteisina. Čia jau reikia laikytis griežtų taisyklių, kepimo temperatūrų ir matmenų. Štai sekamdienį kaip tikra namų šeimininkė įsijungiau virtuvėj Valandą su Rūta ir besiklausydama kaip Merūnas porina savo meilės istoriją ruošiau marinatą vištai. Akimirką save pagavau kažkokioje kitoje realybėje ir niekaip nesuprantu ar čia su senatvės artėjimu visiems taip nutinka? Kur dingo tie laikai, kai mano firminiai patiekalai buvo salotos iš maišelio ir enchiladų pakuotė, reikia tik mėsos pridėti ir viskas gatava? Sudėtingesniems gaminiams gailėjau savo brangaus laiko. Dabar gi maisto gaminimas man tapo malonumas ir pramoga. Net uoliai egzaminui besiruošiančias kambariokes nustebinau savo vištiena su klevų sirupu ir soja.  

Maža to nusipirkau dar ir kambarinę gėlę beigi vazonų, kur ketinu auginti mėtas, čiobrelius ir krapus, jau nekalbant apie tai, kad visas daržas kantriai laukia mūsų priežiūros ir dėmesio.  

Negalėdama atsistebėti savo elgsenos ir naujų hobių atsiradimu, vistik džiaugiuosi, kad bent pomėgis kultūrai neišgaravo. Antai šeštadienį apsilankiau Nacionaliniame Londono teatre ir pažiūrėjau Čechovo pjesę Vyšnių sodas (Cherry Orchard). Mano naujasis pažįstamas brazilas pasirodo ten dirba, todėl maloniai mane pasikvietė ir dar labai geras vietas suorganizavo. Tiesa, pats per spektaklį vos neužmigo, nes jam mat pritrūko veiksmo ir siužeto. Man tai iš tiesų patiko. Pirmam veiksme gal viskas ir lėtokai vystėsi, be to reikėjo susigaudyti, kas visi tie žmonės scenoje. Bet apie vidurį jau įsijaučiau ir vaidyba buvo neišpasakytai gera beigi dramatiška. Labai patiko kaimiška atmosfera ir rugių pėdai scenoje. Dėl šio reikalo net Eurovizijos žiūrėjimą paaukojau.

Ir dar pastaruoju metu esu užhipnotizuota pono Hakuri Murakami (kodėl aš vis noriu rašyt Muramaki, kaip kos suši-maki?). Pradėjau skaityti jo Avies Medžioklę ir negaliu atsitraukti. Iš tiesų tai truputėlį bijojau ir abejojau, nes buvo pažįstamų, kuriems šis rašytojas visai nepatiko. Tik jau ne man. Puikus, nuostabus, pasakiškas rašytojas. Kaip smagu atrasti kažką naujo, šitaip įtraukiančio... Kaip gera jį skaityti. Tiesiog drugeliai pilve skraido. Internetu užsisakiau dar keturias jo knygas. Garbingai įrašau prie savo mėgstamiausių sąrašo – Coelho, Irvingo ir Bacho.

Štai vat tokia apsiskaičiusia ir apsišvietusia namų šeimininke po truputėlį tampu. Bet įtariu, kad čia laikinas asmenybės susidvejinimo atvejis, nes valiūkiškoji keliautoja, panelė Laisvė Nenuorama jau ima žiovauti ir baksnoja alkūne į šoną. Taip, taip, jau greitai,- jai sakau. -Pakentėk dar truputį. Juk reikia pasodinti krapų ir čiobrelių prieš keliant sparnus.