Šri Lanka: Šiek tiek apie Budą

Šri Lankoje draugiškai susipynusios įvairios religijos. Pagal statistiką pasiskirstymas maždaug toks: budistų - 69%, induistų - 15%, krikščionių - 8%, musulmonų - 8%. Taigi čia galima pamatyti, tiek mečečių, tiek bažnyčių, tačiau daugiausia yra šventyklų, kur draugiškai sugyvena Buda ir Induistų dievai. Šri Lankiečiams šios dvi religijos taip susitapatinę, kad eidami pagarbinti Budos, jie prie to pačio pagarbina ir Krišną bei Šivą. Gal kada nors dar ir Jėzų įkels į vieną kiemą? Man ši įvairovė pasirodė labai graži. Koks skirtumas kokios religijos dievus garbinti.  

Tiesa, istoriškai religinių ir etninių tapatybių sugyvenimas dažnai nebuvo taikus. Pakanka atsiminti palyginus neseniai pabaigtą pilietinį karą tarp tamilų 'Tigrų' ir vyriausybinių pajėgų. Dabar Tamilų tigrai nustumti į Šiaurę, kur vis dar nerekomenduojama vykti. 

Bet kokiu atveju Budos atvaizdų ar skulptūrų apstu ant kiekvieno kampo. Ir po mažesnę, ir po didesnę šventyklėlę. Buda sėdi, Buda guli, kai kur tik Budos galva. Kadangi nebuvome itin pasišventę, labai greit paprašėm vairuotojo nebestovinuoti ant kiekvieno kampo garbinti Budos. Apžiūrėjom tik kelias šventyklas. Visur mus pasiktdavo oranžiniais vienuolių drabužiais apsirengę basi vaikučiai renkantis aukas šventyklai, arba kitaip tariant prašantys susimokėti už bilietą. O dar dažniau jie paprašydavo saldainių. Jų galiausiai nusipirkau ir dalinau visiems vaikučiams iš eilės. Jie tikrai nesikuklina prašyti pamatę užsienietį. Viena mergaitė dar paprašė ir mamai, ir sesei.

Beje, kas nežinote daug apie Budą, galiu pateikti šiek tiek informacijos iš interneto. 
Buda nebuvo budistas, kaip mes tai suprantame dabar. Šį terminą sumanė jo sekėjai. Beje, pats žodis „buda“ reiškia nušvitusįjį, arba prabudusįjį. O tikrasis jo vardas buvo Sidhartha Gautama, jis buvo karalienės Majos ir Šakjos karalystės valdovo Sudhodanos sūnus. Septyniolikos metų jis vedė nuostabaus grožio princesę ir turėjo viską, ką tik galima buvo įsivaizduoti, tačiau jam to buvo maža – jis pasiryžo rasti žmonijos kančių priežastį. Dvidešimt devynerių, netrukus po to, kai gimė jo sūnus, Gautama išėjo iš rūmų ir pradėjo gyventi asketo gyvenimą. Šešerius metus jis paskyrė savojo kelio paieškoms – susitiko daug garsių religijos mokytojų, gilinosi į jų mokymus, pats išbandė griežtas praktikas. Bet visa tai ieškomo atsakymo nedavė. Nusivylęs visais tradiciniais to meto dvasios ugdymo būdais, trisdešimt penkerių jis patyrė nušvitimą. Tai įvyko jam keturiasdešimt penkias dienas išsėdėjus po bodhio, arba bo, medžiu. Buda suvokė, kad egzistuoja tik viena tikrovė, kurios esmė yra tuštuma. Ir dar jis suprato, kad mes visi esame sudaryti iš tos pačios substancijos ir tarpusavyje susiję. Kitus keturiasdešimt penkerius metus jis savo išmintį skleidė žmonėms – ir paprastiems valstiečiams, ir karaliams.

Užuot sakęs „Garbinkite mane“, jis žmones mokė, kaip išsilaisvinti iš iliuzijų kalėjimo ir susitikti su savo vidiniu švytėjimu, arba, kaip dar sakoma, su švytinčia esme, esančia mūsų esybės centre – natūraliu ir neišsenkamu gailestingumo, gerumo ir ramybės šaltiniu. Jis tikėjo, kad pasiekę tokią būseną žmonės geriau pažins vieni kitus, jų bendravimo netemdys jokie lūkesčiai nei praeities šešėliai.
Sidharta Gautama tapo žinomas kaip Buda, nušvitusysis, tačiau pats jis visada tvirtino, kad tėra paprastas žmogus – ir niekas daugiau. Nors budizmas dažnai pateikiamas kaip asketiškas kelias, iš tiesų ši religija aprėpia viską, kas mes, kaip žmonės, esame, padeda mums įveikti egoizmą ir savimeilę, nes, užuot tapatinęsi su savo potyrių turiniu, mes imame tapatintis su pačia sąmone.
Nušvitę tampame ne dievais, o tikresniais žmonėmis… Išsisklaido nežinojimo tamsa.