Sprendimai

Visą vasarą South Bank centre vyko Holler Decision paroda. Aš žinoma prisiruošiau nueiti tik paskutinę savaitę. Kaip ir galima suprasti iš pavadinimo, parodos tema yra sprendimai. Kiekvienas objektas lankytojams pateikia pasirinkimo variantus. Ar įeiti į parodą tamsiu ilgu koridorium, ar per paprastas duris? Kadangi mes įėjome tamsiuoju koridoriumi, kurį laiką ramstėme sienas bandydami pasiekti išėjimą, kol man galiausiai šovė išganinga mintis įsijunti telefono žibintuvėlį ir taip sugadinti tamsos džiaugsmą už mūsų ėjusiems žmonėms. Ar išeiti nučiuožiant vamzdžiu, ar saugiai ir ramiai? Aš tirtančiom kojom pasirinau čiuožimą vamzdžiu, ir klykiau tarsi nesava. Įdomu kodėl pas žmones yra natūralus refleksas rėkti iš baimės? Ar dėl to kad nesąmoningai tikimės prisišaukti pagalbą? Nusileidus mane pasikto drabuotojų ir kitų žmonių kvatojimas. Aš ir pati negalėjau nustoti juoktis iš laimės. Man labai baisu prarasti kontrolę, o kai greitai leki siauru tuneliu tos kontrolės tikrai jokios nėra. Gal reikėtų daugiau čiuožinėti vamzdžiais ir pasitikėti gyvenimu? 
Ar suvalgyti keistą piliulę? Mus labai skatino iš krūvos bent vieną paragauti. Mes pasakėm mandagų ne. Iš aplinkinių žmonių reakcijos supratom, kad viduj buvo cukrus. 
Ar užsidėjus akinius vaikščioti aplink žiūrint į pasaulį aukštym kojom? Pasak informacinio lapelio šie akiniai buvo išrasti norint pataisyti regėjimą. 
Ar atsigulti į besisukančią lovą? Kad galimą tai padaryti supratau tik iš nuotraukų po parodos, taigi buvo šaukštai po pietų.
Per kurį ekraną žiūrėti? Kur atsisėsti? Netgi ar verta laukti valandą eilėje norint paskraidyti? Aš girdėjau, kad tos skraidymo mašinos truputį nuviliančios, geriau jau skrist parasparniu, tai eilėj nelaukiau.
Paroda priverčianti susimąstyti apie tai, kaip kasdienybėje kiekviename žingsnyje mes priimamane sprendimus. Kiekvienas sprendimas sukuria grandinę įvykių ir tolimesnių sprendimų. Gyvenimas yra tarsi kažkokia schema, kurios labirintais mes vaikštome rinkdamiesi sukti į kairę ar į dešinę. Tačiau, kad ir kiek mes suktume ratais, galiausiai vistiek atsiduriame ten, kur turėjome atsidurti.