Snowdonia - Maudynės kalnų ežere

Jei manęs paklaustų, kas yra laimė, mano apibrėžimas skambėtų maždaug taip. Laimė, tai eiti kalnų takeliais per šlapią žolę, stengantisi nepaslįsti ir neįmerkti kojų į balas. Nors ankščiau ar vėliau šie vistiek negrįžtamai sušlampa. Kai tolumoje pamatai tyvuliuojančius smalos juodumo ežerus ir po akimirkos stačiu šlaitu leidiesi link jų. Kai kūnas priešinasi ledinio vandens keliamiems pojūčiams, o pasiryžimas stumia pirmyn. Kai apiplauki ratą link krioklio, srūvančio nelygiom kaskadom. Kai matai apsiblausiusį dangų, bet nėra nei lašo lietaus. Galiausiai išlipus iš vandens susivynioji į rankšluostį, geri arbatą ir karštą sriubą kalnų gauburių apsupty. O pakeliui atgal klausaisi istorijų apie Afriką ir laikas nebeegzistuoja. Tai yra tokia didelė laimė, kad net šlapi batai ir atšiaurus vėjas tampa tik jos detalėm.