Pabėgimas iš miesto - Box Hill

Kartais Londonas ima slėgti. Net sunku paaiškinti kodėl, bet visi čia gyvenantys žino tą jausmą. Per mažai erdvės, per daug žmonių ja dalintis. Jei saulėta, visi susigrūda parkuose ar pubo lauko terasoje. Pastaruoju metu man vis labiau norisi ištrūkti. Savaitgaliais nužingsniuoju mažiausiai 10 kilometrų. Grįžtu laiminga, įdegusi veidą (kada pagaliau patikėsiu, kad ir Anglijoje saulė gali nusvilinti), purvinais batais, išsidraikiusiais plaukais ir pilna jėgų. Gamta turi kažkokią stebuklingą galią sugražinti mus pas mus pačius. Gamtoje niekada nesijaučiu vieniša. Ko nepaskyčiau apie buvimą mieste pilname žmonių, kurie per daug skuba ir visada maigo savo telefonus, tarsi juose nešiotųsi pasaulį. Tuo tarpu medžiai gražiai žydi ir kvepia. Saulėlydžiai dažo dangų neįtikėtinomis spalvomis spalvomis. O miškuose nusidriekę blue bells mėlyni kilimai.