Vis dar trečioji diena Balyje - Ubud - Šokis karaliaus rūmuose

Vakare nuėjau pasižiūrėti gal prie karališkų rūmų bus koks tvarkaraštis ar skelbimas apie kas vakarą rengiamus šokių pasirodymus. Gyvenome galima sakyti už kampo, todėl pamaniau nusipirksiu vandens, užmesiu akį ir grįšiu. Tačiau Balis nebūtų Balis, jei nepateiktų staigmenų. Man beskaitinėjant kažkokius rašmenis ant sienos, prisiartino vietinis vaikinas. Pašnekėjome apie šį bei tą, nes pasak jo jam labai patinka bendrauti su užsieniečiais ir tobulinti savo anglų kalbą. Jis pasiūlė kartu apžiūrėti rūmus. Ir ne veltui, nes paaiškėjo, kad šis naujasis pažįstamas yra karališkos šeimos tarnas. Aš neryžtingai sustojau prie ženklo No entry. Turistams atvira tik maža rūmų dalis. Tačiau jis man pamojo drąsiai sekti įkandin. Buvo be galo keista ir smalsu. Net akys apraibo nuo auksų, vazų ir baldų grožio. Kiemeliuose čiurleno fontanai, žydėjo gėlės ir čiulbėjo paukščiai. Kaip iš pasakos. Na kaip ir pridera karaliams. Vietiniai žmonės karališką šeimą gerbia ir jų nuomonę vertina labiau nei prezidento.

Būčiau norėjusi čia sugrįžti dieną ir pafotografuoti, tačiau jis mane nuliūdino, kad deja negalima. O dieną jis dirba viešbutyje. Gal taip ir geriau. Gražiausių dalykų gyvenime fotografijomis neperteiksii, o brangiausi dalykai dažniausiai būna už dyką. Jis maloniai man pasiūlė arbatos, o aš maloniai atsisakiau. Gėda prisipažinti bet iš tiesų galvoje kirbėjo mintis, kad kažkas už viso šito turi slypėti. Gal jis paprašys manęs susimokėti? Gal apiplėš? Ar dar ką padarys? Sėdėti tyliuose rūmuose su ką tik sutiktu pažįstamu ir plepėti be priežąsties apie nieką, reikalauja daug pasitikėjimo. Ypač mano neramiam vakarietės protui. Žinoma, net nereikia sakyti, kad nieko blogo neįvyko. Jis atrodė nuoširdžiai besidžiaugiąs turėdamas galimybę su manim pabendrauti. Na, bet negalima manęs kaltinti, kai ant kiekvieno kampo žmonės stengiasi ką nors įbrukti. Iš tiesų net nejaukiai pasijunti supratęs, kad iš tavęs pasirodo nieko nenori. 

Išėjus iš kalbos, kad aš domiuosi Balietiškais šokiais, jis čia pat pasiūlė mane pamokyti kelių judesių. Taigi vakare, karališkų rūmų terasoje, aš basomis be muzikos šokau Barong šokį. Tiksliau stengiausi šokti. Iš pažiūros atrodo nesudėtingai, nes viskas ką šokėjos daro, tai plasnoja rankomis ir artistiškai varto akis. Bet jei kas bandėt šokti pilvo šokį, čia kažkas panašaus, nes didžiąją laiko dalį reikia rankas laikyti ištiesus pečių aukštyje ir atlikti įvairius judesius. O man raumenis dar po banglenčių sporto skaudėjo, todėl labai čia nepriplasnosi... Šiaip ar taip buvo įdomu pabandyti. Ar be gali pasitaikyti įdomesnis vakaras? 

Beje, rūmuose galima išsinuomoti kambarį. Štai Guardian straipsnis apie apgyvendinimą Ubude.