Šeštoji diena Balyje - Atsisveikinant su Ubudu

Mūsų Pica Sedana Guest Hous'o kiemelis

Paskutinę dieną buvau užsibrėžusi rasti kokį vairuotoją su motoroleriu, kad pavežiotų mane po aplinkinius kaimus švilpiant vėjeliui plaukuose. Tai nebuvo lengva užduotis, nes motoroleriais vežioti čia niekas per daug nesiveržia. Verčiau siūlo mašiną su kondicionierium ir šiaip gąsdina, kad pavojinga ir galima sprandą nusisukti. Bet aš užsispyriau, kad noriu motorolerio ir baigta. Kadangi šiam pasauly, o tuo labiau Balyje, nieko neįmanomo nėra, galiausiai vieną aptikau ir susidėrėjau. Dėdė liepė laukti, kol iš kažkur atsibels mano būsimas šoferis. O jis labai nesiskubino... Aš spėjau ir aplinkinių parduotuvėlių suvenyrus apžiūrėti, ir ledų suvalgyti, ir šiaip prie ventiliatoriaus pasėdėti. Šitiek laukimo vien tam, kad pagaliau apsireiškęs praneštų, jog ten kur noriu važiuoti pliaupia lietus ir jis mane pavežios su mašina už tą pačią kainą. Be abejo nuliūdau. O tai kaip mano motoroleris? Na aišku galima ir su motoroleriu, duosim tau neperšlampamą apsiaustą, kiek nusivylę pasakė jie tikėdamiesi, kad apsigalvosiu. Tai bliamba, teko vėl imt mašiną, kas savaime suprantama lietui lyjant buvo sveikesnio proto mintis. Taigi su motoroleriu po kaimus ir nepasivažinėjau. Už tai gavau labai fainą vairuotoją. Na, gerai ir vėl jis mane nugabeno į kavos plantaciją motyvuodamas, kad ten puikus vaizdas į ryžių terasas. Bet šį nekaltą nukrypimą galėjau jam atleisti. Šiaip jis buvo labai mielas ir juokingas pašnekovas beigi be perstojo vis pasakojo įvairiausias istorijas. Pvz. Sužinojau, kad Baliečių kalboje nėra neigiamų ar keiksmingų žodžių. Dažniausiai jei jie turi ką blogo pasakyti, tiesiog patyli ir visiems viskas aišku. Būtų ne pro šalį lietuviams to pasimokyti manau. O dar kiek apie visokius dievus legengų pripasakojo. Man jau viskas galvoj susipynė...

Štai ir vėl prisižiūrėjau ryžių terasų. Šį kartą buvau Tegallalang, kuri gan žymi ir puikuojasi visokiausiuose atvirukuose, bet šiuo metu kaip tik buvo ryžių nuėmimo metas, todėl laukai geltonoki, o ne žali. Bet tai čia smulkmenėlė. Visokiausi laukai man gražūs.  Nežinau ar matosi skirtumas nuo kitų ryžių laukų, bet man tokių vaizdų niekada ne per daug.

Vėliau važiavome į Rocky temple- Gunung Kawi, kurion reikia nusileisti žemyn stačiais laiptais. Kadangi ji nėra iš populiariųjų, vos vienas kitas turistas be manęs, pasijutau tarsi kokiuose apleistuose griuvėsiuose, kur ką tik vyko apeigos. Kadangi kitą dieną turėjo būti Full Moon šventė, aš kaip tik dar ir užtaikiau ant išeinančios procesijos. Ši šventykla tiesiogine prasme yra išskaptuota uoloje. Prie įėjimo stovi puodynė su šventuoju vandeniu, kuriuo rekomenduojama pasišlakstyti prieš įeinant, idant siela būtų švaresnė. Manoma, kad tombose palaidoti karališkos šeimos atstovai. Ir dar yra ilga ir komplikuota legenda, kodėl ir kaip būtent čia ji atsirado ir koks dievas už tai atsakingas. Deja neatsimenu, bet gal Wikipedia padės, ką labai domina. 
Man ši vieta labai patiko ir pasirodė kitokia. Gal dėl savo neįprasto pobūdžio ir uolų, gal dėl to, kad buvo galima sakyti tuštutėlė. Net norėjosi sušukti, kad girdėtųsi aidas. Bet kadangi čia šventykla, tai susilaikiau. 

Vakarą užbaigėm apsipirkinėjimu ir vakariene. Atėjo laikas pasakyti Ubudui Selamat jalan (Viso gero) ir su nekantrumu laukti kelionės į Gili salas.