Spontaniškos vestuvės

Prieš tris dienas man Katia pasakė, kad tuoksis Londone, prieš dvi - kad aš būsiu liudininkė, ir prieš dieną, kad man reikia juodos suknelės. Kaip jaunieji patys vadina, tai buvo repeticija prieš tikrąsias vestuves Libane, įvyksiančias kitais metais. Šiaip ar taip gavosi smagi ir labai graži šventė. O aš buvau itin sujaudinta garbės būti liudinke ir palikti savo parašą ant vestuvių dokumento. Darbuotoja vis bandė išsiaiškinti, ką mano parašas reiškia, nes paprastai būna kokia nors pirmo ir antro vardo kombinacija. Maniškis tiesą sakant nieko nereiškia ir yra paprasta keverzonė, kas neatrodė labai įtikinamas paaiškinimas. Vėliau užėmėme pusę prancūziško bistro, kur žmonės bandė ramiai pusryčiauti, o mes pilstėm vyną ir šampaną bei garsiai sakėme tostus. Diena buvo nuostabiai šviesi ir saulėta. Turint omeny minimalų pasirengimo laiką viskas pavyko daugiau nei puikiai. 
Linkiu didžiausios laimės savo mylimiausiai draugei Katiai ir jos jau esamam vyrui Raymondui. 
P.S. Neredaguotos ir neprofesionalios nuotraukos, nes tingisi jas redaguoti. Bet turėtų ne už ilgo būti ir kokybiškesnių. :)