Tbilisis iš keturiolikto aukšto

Taip vaizdas iš mano kambario atrodo dieną. Deja, naktį gražiai nenusifotografuoja. O aš tarsi užhipnotizuota žiūriu į nenutrūkstamą mašinų srautą ir niekaip negaliu patikėti, kad aš vis dėlto čia. Nežinau pati kodėl man liūdna. Gal jaučiuosi per toli? Iš tiesų viena taip toli dar nesu buvusi. Tik savoj ir pažįstamoj Europoj. Nepaisant to, kad Lietuvių duona Gruzijoje labai populiari, kad jie davė mums dvylika taškų per Euroviziją ir kad čia netgi yra Vilniaus vardu pavadintas skveras, negaliu pajusti jokio ryšio. Tarsi turėčiau jaustis kaip namie, bet kažkodėl esu panašesnė į nerangią atvykėlę. Skurdas čia neegzotiškas, o vairuotojai nebendrauja. Gal tikėjausi, kad išgirdę žodį Lietuva visi puls mane glėbesčiuoti ir kaip mat pasodins už ilgos užstalės?
Mūsų partneriai leidėjai labai vaišingi ir iš kailio neriasi, o aš nesuprantu ar jie tiesiog tokie yra, o gal tyliai galvoja, na va reikės dabar čia jai miestą rodyti po darbo. Ir nežinau kodėl man kyla toks jausmas. Aš juk nieko neprašiau, bet vistiek. Nesuprantu mūsų planų, nesuprantu kokios man atneš kavos, nesuprantu net kaip veikia prakeiktas telefonas viešbučio kambaryje. Maniau esu stipri, išmaišiusi pasaulį. Bet nebežinau kiek čia liko manęs. Nejaugi mane taip įtakoja saugi aplinka? Pažįstamas darbas? Pažįstami žmonės? Draugai? Šeima? Pažįstamas lietus? Išėmus mane iš tos aplinkos ir įdėjus į absoliučiai naują, kiek lieka manęs? Atrodo visi mano prisiminimai ir esybė yra kažkur kitur. O čia tik didelis langas žvelgiantis į judrią gatvę, ant kalnų žybsintį bokštą ir mėlyną ratą, senus daugiabučius ir McDonalds užrašą gruziniškai. Beprotiškai karšta saulė ir baklažanai su graikinių riešutų padažu.
Žydras baseinas ir vaisių lėkštės. Man ima darytis neaišku, ar įprastoj aplinkoj aš slepiuosi nuo savęs, o čia visos mano baimės ir nepasitikėjimas išsipučia lyg per padidinamąjį stiklą? Drąsu mesti sau iššūkį, o ypač tolimojoj Gruzijoj. Bet kaip ten sakoma, jei nugalėsi save - nugalėsi pasaulį. Beje kažkodėl visai nenoriu miego.