Tbilisis - business meeting

Po nemiegotos nakties išaušo rytas. Laikas tvarkyti verslo reikalus, ko mes (t.y aš) čia ir susirinkome. Parodžiau taksi vairuotojui adresą. Kiek pavažiavęs sustojo prie kažkokių bakūžių ir neaiškios paskirties prekių parduotuvės. Giliai atsidusus sakau, palaukit paskambinsiu. Nei vienu telefonu neprisiskambinau. Nėr ką  daryt. Klausiu jo: čia turėtų būti tokia leidykla Pepela? Gal patartumėt kaip ją rasti? Taksistas tarsi to ir telaukęs nei kiek nesudvejojęs šoko iš mašinos ir ėmėsi aktyviai visų aplinkinių klausinėti. Greitai prie jo susidarė nemažas moteriškių būrelis, aiškiai sutrikęs vis skėsčiojo rankomis. Dėdė užsirūkė cigaretę, bet nutarė taip lengvai nepasiduoti ir susirado... kitą taksistą. Kiek pasikalbėję, grįžo abu prie mano mašinos. Aš jau aiškiai supratus, kad čia ofiso verta tikėtis mažiau nei saulės spindulėlio birželį Londone, norėjau grįžt atgal į viešbutį. Bet gi pabandyk pasiginčyti su dviem Gruzinais. Aiškiai įsijautę į detektyvą išsiklausinėjo iš kur aš, ką čia darau ir ko ieškau. O antrasis pasakęs, kad gražiai moteriai padėti būtina, vėl paprašė manęs tos leidyklos telefono. Ir o stebukle - prisiskambino. Kiek pasikalbėjęs ir išsiaiškinęs, kad vis gi čia tokiu adresu yra butas, kuriame ir turėtų būti ta leidykla, pasisiūlė mane palydėti ir net panešė mano krepšį. Aš lipdama sovietų laikus menančiais daugiabučio laiptais jau beveikt tikėjausi, kad tuoj atsiras herojai iš Kaukazo belaisvės ir koks Šurikas. Na, bet buto duris atidarė močiutė. Taksistas vėlgi paaiškino, kad štai čia aš atvažiavau net iš Lietuvos ir ieškau tokios Mariam. Močiutė net rankom iš džiaugsmo suplojo - oi taigi čia mano dukra, oi tai jūs iš Lietuvos, užeikit užeikit. Na, va pagaliau Lietuva kažkam padarė įspūdį. Seniai laikas.  Prisėdus ant sofutės jau galvojau aleliuja, pagaliau susitiksiu su ta dukra. Bet kur tau. Dukra pasirodo čia negyvena ir močiutė ėmėsi jai skambinti. Paskambinus dukrai (kuri apie susitikimą kaip aš jau senokai supratau, žinoma buvo pamiršus) susitarėm vėliau susitikti mano viešbutyje. Tuo tarpu močiutė supažindino su savo vyru, kuris mielai pasisiūlė parvežti mane atgal. Beigi papasakojo istoriją apie kitą giminaitę taipogi Mariam, kuri gyvena Vilniuje ir dirba konsulate. Čia tai bent sutapimas. Sakė jai ten labai patinka ir gret šeima irgi turėtų persikraustyti. Vėliau malonus diedukas beveždamas mane papasakojo, kad turi dvynes dukras (kita yra aktorė), kad dukters vaikas yra gimęs tą pačią dieną kaip ir ji, kad lankėsi Vilniuje ir Kaune penkiasdešimt antraisiais su tėvu karininku, traukiniu važiavo iš Kaliningrado.
Žodžiu, rytas buvo kažkas panašaus, ko tikėjausi vakar. Šilti ir mielaširdingi žmonės, ryšiai su Lietuva, svetingumas ir visa kita. Ufff.... Na, kaip gerai, kai lūkęsčiai pasiteisina.
Dabar einu pamiegosiu truputėlį, nes atsikėliau penktą valandą Londono laiku.
P.S. Baseino nuotrauka tai ne prie ko, bet kad kol kas neturiu kitų vaizdų iš Tbilisio.