Mano transcendentinė savaitė

Iš karto įspėju, kad čia bus netradicinis įrašas ir galbūt ne visi jį supras. Bet man praėjusi savaitė buvo ypatinga. Nekėliau jokių klausimų, bet gavau atsakymus. Todėl čia užrašysiu ir klausimus. Garsiai. Gavosi ilgas įrašas, bet rašau daugiau dėl savęs, kad po kiek laiko galėčiau pasižiūrėti atgal. Ir jei ką, tai neįstojau į jokią sektą ir neaplankė didis nušvitimas, tiesiog šiek tiek susipažinau su įvairiomis jogos rūšimis bei geriau pažinau save. 
O mano klausimai ir įžvalgos kažkaip vis sukosi apie keliavimą. Kodėl mes keliaujame? Galbūt visose kelionėse ieškome savęs, prisidengdami tuo, kad mums įdomi nauja aplinka, įspūdžiai, ištrūkti iš rutinos. Kodėl? Ar tik ne patys bėgame nuo savęs? Tikimės atrasti kažką, kas suteiks gerų įspūdžiu ir padarys mus laimingus?
Daug keliaudama aš supratau vieną dalyką, kad nesvarbu kur būčiau, ką daryčiau, save ir savo pasaulį nešuosi su savim. Sutikdama ir į gyvenimą įsileisdama naujus žmones, paprašau senųjų šiek tiek pasislinkti. Tačiau jie lieka ir niekur nedingsta. Galbūt tik truputėlį susispaudžia, padarydami vietos naujiems įspūdžiams. Iš tiesų tai įdomu, kiek galima plėsti savo ribas? Kiek galima priimti naujo, neatsisakant seno? Galiausiai vistiek tenka kažko atsisakyti.
Ar galima keliauti ir nekeliaujant? Kaip tą padaryti? Ogi labai paprastai. Keliaujant ne į plotį, bet į gylį. Keliaujant į save. Ir patikėkit manim, visos pasaulio kelionės nublanksta prieš savęs pažinimo kelionę.
Supratau vieną stulbinantį dalyką. Tiksliau nesupratau, o fiziškai patyriau. O tai yra daug stipriau, negu kažką perskaityti teoriškai. SAVO RIBAS NUSTATOME MES PATYS. Beveik visada daug mažesnes nei patys suvokiame. Po 3 valandų jogos ir meditacijos, kai nepastebėjau kaip praėjo laikas, kai pati nesuvokdama kaip sugebėjau atlikti sunkias jogos pozas vien kvėpavimo ir valios pagalba, norėjau sau pasakyti - vow, nežinojau, kad tu taip gali. Jei nepasiduodi iš karto, vėliau nebėra prasmės pasiduoti. Tačiau jei nelaimi iš karto, visuomet yra prasmė laimėti vėliau. Bent jau aš renkuosi taip galvoti.
Atlikdama jogos pratimus su patyrusiais mokytojais, pamačiau koks silpnavalis yra kūnas. Išbandžiau skirtingų rūšių jogą. Ne tik tokią, kur atlieki tik fizinius pratimus, bet ir tokią, kur įjungi savo kvėpavimą ir išjungi mintis. Ir jei nepasiduodi savo kūnui, galiausiai jis pasiduoda tau. Jei nepasiduodi savo mintims, galiausiai jos pasiduoda tau. Žinoma savaitė labai trumpas laikas pasiekti kažkokių rezultatų, bet įspūdžiai ir nežymūs pasikeitimai manyje užsifiksavo. Ir kai pamačiau kokia aš stipri ir galiu nugalėti save, atrodo, kad dabar galiu nugalėti bet ką.
Viskas prasidėjo nuo to, kad ieškojau jogos pamokų ir pamačiau, kad Camden Towne Alchemy studio siūlo vienos savaitės pasibandymą. Galima eiti į visas kiek tik nori pamokas septynias dienas iš eilės tik už penkioliką svarų. Jie ten turi įvairiausio plauko mokytojų ir meditacijų, tai pagalvojau, kad jau užsiregistravau, tai viską ir išbandysiu. Pati studija jaukiausia, kokioj esu buvus. Čia ne kokia sporto salė, viskas kaip pridera, žvakės, smilkalai, muzika, sveiko maisto kavinė su šviežiom sultim, visi vaikšto basi ir dvasingumas tiesiog sklando ore.
Yra sakoma, kad kai mokinys pasiruošęs, mokytojas atsiranda pats. Taigi trumpai apie mano mokytojus ir ko jie išmokė.

Antradienis. Jau buvau nusiteikusi pradėti pamokas. Baisiai lijo, oras nekoks, nuotaika nekokia. Atvažiavau į Camden Towną. Nuėjau prie cash machine ir pamačiau kad neturiu savo banko kortelių! Iškart iškilo vaizdinys, kaip netyčia dėjau savo kortelių piniginę į rankinuką ir negalvodama įdėjau į šiukšlių dėžę, pasiemiau piniginę, o kortelės tikriausiai iškrito. Na nežinau ar čia protu suvokiamas išsiblaškymas, bet taip tikrai nutiko. Parlėkiau atgal į ofisą. Visa laimė, kad jis tik 20 minučių kelio. Per lietų, visa šlapia įnirtingai maigiau skambutį, kol valytojai mane įsileido. Ir pradėjom versti šiukšlių maišus, nes gi neaišku kuriame iš jų būtent mano šiukšlės. Nors tiek gerai, kad daugiausia buvo visokie popieriai, tai gan baltarankiškai aš po tas šiukšles pasirausiau ir, o džiaugsme atradau savo korteles. Va, taip apturėjau šiek tiek adrenalino, bet viskas baigėsi gerai. Be to pamačius kiek mes išmetam popierių pasibaisėjau ir pradėjau recyclinti. Va ir pirmoji mano pamoka.

Trečiadienis. Sėkmingai pasiekiau studiją, užsiregistravau. Na ir pataikiau į pirmą pamoką pavadinimu dynamic yoga, pas indą-škotą barzdotą mokytoją-teroristą. Tiesa, buvo pasakyta, kad čia ne beginners class. Bet aš ir nesu beginner. Na, pripažįstu, nesportavau kurį laiką. Gerai jau gerai, ilgą laiką tiesą pasakius. Ir čia štai prašom dynamic yoga ir dar užkaitintam iki 30C kambary. Be to tas mokytojas visai neatrodė ramus indų guru, o greičiau jau koks jogos maniakas vis einantis taisyti mano pozų su panašiais komentarais: Kas čia dabar per U forma, turi būti V? Na matosi kas žmonėms atsitinka, kai nutaria vieną kartą per savaitę pasportuoti… Reikia sportuoti kasdien. Girdite, kasdien… Prašom pažiūrėti į savo kaimynę, va ji tai puikus V formos pavyzdys. Nu žodžiu įvarė man tas jogis baisų stresą. Jau ir bijojau ką nors ne taip padaryti… Arba išvis neįstengti ko nors padaryti. Iškart imdavo aiškint: kas čia dabar, darykit visus pratimus, o nesirinkit kas jums patinka ir kas ne. Ir iš vis kas čia jus taip yogos išmokė? Garantuotai koks vakarietis, nes rytuose niekas taip šitos pozos nedarytų, ir šitaip nekvėpuotų, ir dar taip ar kitaip nedarytų… Svarbiausia kvėpavimas, svarbiausia pranos tekėjimas. Mes čia ruošiamės jogos olimpiadiai. Patikėkit, yoga turėtų būt olimpiadoj. Geriausias pastebėjimas buvo apie karalienę – Na, jūs trubūt galvojate, kodėl aš nemėgstu karalienės? Ji ir visa jos šeima visa gyvenimą sėdi ant pinigų maišų… Ir dar dėl to, kad aš Škotas. Taigi galvokite kur leidžiate savo pinigus. Žiūrėkite, kad jie tarnautų geriems tikslams… Dar jis dėstė nuomonę apie vegetarizmą, gero darymą planetai, meilę artimiesiems. Taip, kad čia buvo ne tik yogos praktika, bet ir nemokama paskaita apie gėrį. O pamokos pabaigoj padarė galvos masažą, kas atpirko visas kančias, nes galva pasidarė lengvutė it dedesėlis.
Na gerai, suprantu, kad dėdė kiek pačiuožęs, bet manau toks šokas ir vėlesnis raumenų skausmas iškėlė paviršiun mano silpnavališkumą ir visišką suglebimą. Bet, kadangi aš toks žmogus, kurį sunkumai tik dar labiau motyvuoja, tokia pradžia manau buvo visai normali ir kokios galima tikėtis.
Vėliau buvo gongų meditacija jau su kitu mokytoju. Esu girdėjus, kad gongų garsai yra labai geras dalykas ir padeda susibalansuoti. Turiu pasakyt, kad absoliučiau neįsivaizdavau ko tikėtis ir ką daryti. Mokytojas pradžioj trumpai nupasakojo kas vyks ir, kad garsas gali pasirodyti per stiprus, bet prašom jam leisti eiti per jus ir atsipalaiduoti. Skaičiau, kad ši meditacija padeda atsikratyti baimių, priklausomybių, blogų minčių. Pasirodo, tas ne iš piršto laužta. Pastarosios neišvengiamai pradėjo kilti visos meditacijos metu, o aš absoliučiai nežinojau ką su jomis daryti. Baisoka, nes prarandi visišką savo minčių kontrolę ir leidiesi užvaldomas garso. Pabandykit pabūt patys valandą pabūt akistatoje su savimi ir leist mintims nevaržomai lietis. Viskas iškyla į paviršių. Geri ir blogi dalykai. O jei esat prikaupę daug blogų ir nekreipę į juos dėmesio? Jie niekur nedingsta.

Ketvirtadienis. Nuėjau tik į Kundalinį meditaciją, net ne jogą. T.y. tokį reikalą, kur reikia sėdėt 1,5 valandos sukryžiavus kojas ir koncentruotis į kvėpavimą bei atlikti keletą specialių judesių, skambant muzikai. Oficialiai Kundalini yra jogos disciplina, kuri remiasi ties stuburo pagrindu slypinčios kundalini energijos (gyvatės jėgos) pažadinimu. Šiai energijai pažadinti ir per pagrindinius energetinius subtiliojo kūno centrus nukreipti aukštyn galingos kvėpavimo technikos derinamos su specialiomis jogos pozomis bei giedojimu. Man mokytojas pasirodė super hot. Ir tikriausiai ne tik man, nes klasė knibždėte knibždėjo moteriškių, kurios vis ėjo su anuo šnekėti, glebėsčiavosi ir panašiai. Pati meditacija susideda iš visokių garsų, tokių kaip Om kartojimo, specialių kvėpavimo pratimų (įkvėpti skaičiuojant iki šešių, sulaikyt kvėpavimą skaičiuojant iki trijų, iškvėpt vėl skaičiuojant iki šešių ir vėl sulaikyt kvėpavimą), breath of fire (kai tankiai kvėpuoji per nosį įtraukdamas pilvą) ir panašių niuansų. Absoliučiai nepatyrusiai pirmokei, kaip kad aš, žinoma nuo sėdėjimo lotoso poza paskaudo kojas, nugarą ir užpakalį. Ir dar nuo vakar ir šiaip viską skaudėjo. Bet psichologinis poveikis išties geras, puikiai lavina koncentraciją. Aš kažkaip į visokias meditacijas žiūriu iš psichologinės ir fizinės pusės, nors jei kokia energija ir teka tai dar geriau. Kol kas negaliu jos nei jausti, nei apčiuoti, bet gal tas hot mokytojas gali?

Penktadienis. Ir vėl nuėjau į Kundalinį meditaciją, bet pas kitą mokytoją. Vėlavau, bet kai įėjau salėj kaip tik buvo likes vienas tuščias kilimėlis, tarsi lauktų manes. Taip buvo ir sekantį kartą. Kažkaip įdomiai. Šita mokytoja garsi savo meditacijom su gyvatėm, padedančiom įveikti gyvačių baimę. Ačiū Dievui šį kartą jokių gyvačių nebuvo. Visi sėdėjom ratu, per vidurį degė žvakutės, kvėpavom, meditavom, po to dar pašokom truputį. Kažko labai sukrečiančio neįvyko. Vėliau ji dar pravedė ir gongų meditaciją, pries kurią pasiklausiau, ką gi man daryti su savo baimėm jei jos vėl iškils. Ji patarė bandyti atsiriboti ir paleisti, tarsi jos būtų debesys. Klausytis muzikos ir kvėpuoti. Kadangi jau žinojau, kas laukia, buvau labai pasiruošusi stot akis į akį su savo baimėm ir jų atsikratyti. Manau, man bent kažkiek pavyko, nors ir nelengvai sekėsi tvarkytis su savim, bet vis geriau nei aną kartą. Kadangi jogos klubas yra virš kažkokio baro, tai vis girdėjosi iš jo sklindanti muzika. Atitrūkti nuo realybės pavyko sunkiai, bet manau labiau patyrus būtų įmanoma nekreipt dėmesio į pašalinius garsus.

Pirmadienis. Jogoj praleidau 3 valandas. Iš pradžių nuėjau į Hatha jogą. Truputėlį vėlavau ir vėl radau vieną likusį kilimėlį. Malonu, kad laukėt manęs. Hatha joga geriausiai žinoma iš visų jogos krypčių, nes labiausiai prieinama vakarietiškam mąstymui. Čia nebuvo jokių meditacijų, viskas sukoncentruota į fizinius pratimus ir teisingą kvėpavimą. Nebuvo labai aktyvi ir visai nepavargau. Taigi turėjau jėgų dar ir Kundalini jogai, vėl pas tą patį hot mokytoją. Šį kartą ne tik sėdėjom lotoso poza, bet ir darėm jogos pozas, įterpiant kokią meditaciją ar kvėpavimo pratimą. Priedo tas jogos pozas irgi reikėjo paversti meditacija, nes kokias septynias minutes kartoji tą patį per tą patį. Va čia ir buvo mano lūžis. Iš pradžių pasiduodavau jau po minutės, po to ištempiau iki kokių trijų, o ant galo jau ir normaliai viską padarydavau. Įsiteigiau sau, kad galiu tą padaryti, mano valia stipri ir padarydavau. Dėl to ir sakau, kad ribas nustatome mes patys. Vėliau dar buvo truputėlis gongų, kur po tokios savo stiprybės ir drąsos, jau nebesusitikau su jokiom savo baimėm. Na, bent jau šį kartą.

Antradienis. Na ir pabaigai nuėjau į Ying jogą, kurią vis atidėliojau, nes pasiskaičius aprašymą galvojau na jau ne. Jos visa esmė – ilgos, mažiausiai penkių minučių pozos. Vienoj pozoj išbūti 5 minutes? Misija neįmanoma. Bet štai po vakarykštės Kundalini, kupina pasididžiavimo savo ištverme, visgi nuėjau. Ir kadangi jau buvau tinkamai nuteikusi savo mintis, išbūti ramiai penkias minutes nepatogioj pozoj, man nesudarė jokių problemų. Tai be abejo man buvo malonus nustebimas. Visą laiką grojo muzika, degė žvakės. Mokytojas vis pataisydavo, jei ką ne taip dariau, kad būtų lengviau. Nes aišku, jei ne taip darai, tai ir būna sunku. Ši jogos forma labiau skirta sąnariams, o ne raumenims. Kažkada ankščiaus esu buvusi panašaus stiliaus pilatese, po kurio jaučiausi trigubai lankstesnė, nors atrodo nieko nedariau, tik vienoj pozos pasėdėdavau po 5 minutes. Kad taptum lankstus - jėgos nereikia. Be to kūno paradoksas – jis palaipsniui nustoja priešintis. Tikrai. Iš pradžių skauda, tempia, nepatogu, atrodo niekaip neišbūsi, bet pabūni kelias minutes ir kūnas suglemba ir atsipalaiduoja. Neįtikėtina. Dar labai svarbu valdyti mintis ir būti susikoncentravus būtent į tai, ką tuo metu darai. Nes jei ką ne taip padarysi ir mokytojas nepamatys, tai gali ir sprandą nusisukti. Iš tiesų smagu suvokti, kad esi savo kūno, troškimų ir minčių valdovas. Pabaigai dar pameditavom žiūrėdami į žvakę ir sudegindami visas kylančias blogas mintis.

Tuo savo pasakojimą ir baigiu… Love for all… Peace for all… Truth for all… Namaste