Bath

Savaitgalį ištrūkau į Bath miestelį, esantį už pusantro šimto kilometrų į vakarus nuo Londono. Jis žymus savo karštąja versme bei turtinga istorine praeitimi – čia išlikę pagoniškos šventyklos griuvėsiai, o taip pat vienas iš geriausiai išsaugotų pasaulyje romėnų pirčių kompleksas. Galima sakyti, pasisekė su oru, kiek čia pas mus Anglijoj gali su juo pasisekti. Buvo nešalta, nelijo ir netgi popiet išlindo saulė. Labai laiku, nes ryte apžiūrinėjom pirtis ir dizaino muziejų, taigi popietė galėjo būti skirta pasivaikščiojimams. Miestelis labai gražus, tvarkingas ir subalansuotas turistams. Viskas ko reikia: muziejai, SPA, didžiulis High street’as, mažos senos gatvelės su parduotuvėlėm ir kavinukėm, artistai ir daininkai, džiuginantys išradingumu, parkeliai, upė. Žinoma nereikia tikėtis, kad viename gražesnių Anglijos miestų nebus žmonių. Jų čia devynios galybės, vos radom kur papietauti ir tai tikriausiai tik todėl, kad atėjome jau ne pietų metu, apie trečią valadą. O jau Romėniškose pirtyse pro turistus neįmanoma prasibrauti. Bet nepaisant žmonių kiekio išvyką laikau pavykusia ir labai džiaugiuosi dėl oro. Būtų buvęs menkas malonumas per lietų ten šlaistytis.
Šiek tiek informacijos pasiskolinau iš čia.
Jau pats miestelio pavadinimas išduoda, jog kalba eis apie pirtis: išvertus iš anglų kalbos, bath reiškia vonia, pirtis, maudyklės, praustis. Tačiau taip jis vadinosi ne visada. Dar prieš karingiesiems romėnams įkeliant koją į dabartinės Anglijos žemę, Akmens amžiuje šioje vietoje prie Avono upės vietiniai keltai garbino deivę Sulis. Atvykę romėnai, matyt, nenorėjo labai daug ką keisti ir šią vietinę deivę sutapdino su savąja Minerva – išminties bei karo deive. O miesteliui prigijo Aquae Sulis pavadinimas, reiškiantis „deivės Sulis vanduo“. Čia I amžiuje iškilo romėnų šventykla gydomųjų galių turinčiai deivei Sulis Minervai. Šventykla religiniais tikslais buvo naudojama iki IV amžiaus, kuomet sustiprėjus krikščionybei senieji pagoniški tikėjimai buvo primiršti, o 391 m. imperatorius Teodosijus įsakė uždaryti pagoniškas šventyklas visoje Imperijoje. Neprižiūrima šventykla palaipsniui sugriuvo. O VII a. jos vietoje iškilo Batho abatija. Dabartinis abatijos pastatas iškilo XVI amžiuje.  
  

Nesiliaujanti karšto mineralinio vandens srovė, vadinama Šventuoju Šaltiniu (angl. Sacred Spring), besiveržianti iš žemės pačiame Batho centre visuomet buvo susižavėjimo objektas. Ji pakerėjo ir romėnus, kurie į šią vietovę atkeliavo prieš 2000 metų užkariaudami vis daugiau kraštų ir taip plėsdami savo galingąją imperiją. Ilgainiui aplink Šventąjį Šaltinį išaugo miestelis, kuris ir dabar mena romėnų laikus. Per amžius keitėsi gyventojai, valdovai, tikėjimai, tačiau romėniška dvasia liko. Šiandien romėnų statytų šventyklos bei pirčių komplekso griuvėsius galima išvysti Bathe įkurtame muziejuje. Romėnai atrastą Šventąjį Šaltinį aptvėrė 2 metrų aukščio siena, taip suformuodami rezervuarą, kuris atliko dvi funkcijas: iš jo vanduo patekdavo į Didįjį baseiną bei kitas patalpas, baseinėlius, be to, rezervuare nusėsdavo versmės iškeltas smėlis, taip neužkimšdamas siaurų nutekėjimo vamzdžių.  Iš Šventojo Šaltinio per parą išsiveržia daugiau nei vienas milijonas litrų vandens, kurio temperatūra siekia 46°C. O žemės gelmėse, iš kurių trykšta šis šaltinis, vanduo yra įkaitęs iki 96°C. Į šį šaltinį romėnai mesdavo aukas. Atliekant archeologinius tyrinėjimus rasta apie 12 000 romėniškų monetų, daugybė metalinių plokštelių, kuriose buvo išgraviruotos žinutės – norai, maldos, pageidavimai.

Romėnų pirtys, kurių liekanos rastos atlikus archeologinius kasinėjimus, yra gerokai žemiau dabartinio miesto gatvių lygio. Romėnams pasitraukus iš Anglijos, neprižiūrimi statiniai netrukus buvo užnešti dumblu, užtvindyti, nuniokoti. Iš naujo pirtys buvo atrastos ir restauruotos tik XVIII amžiuje. Ir, nors maudynėms jau nebenaudojamos, romėnų pirčių griuvėsiai ir įkurtas muziejus pritraukia tūkstančius lankytojų. Romėnų pirčių kompleksas buvo akivaizdžiai per didelis palyginti su pačiu Bahto miesteliu. Naudodamasis natūraliai trykštančiomis karštosiomis srovėmis šis kompleksas buvo skirtas ne tik vietinių gyventojų poreikiams tenkinti, bet ir keliaujantiems po Imperiją piligrimams. Bathe romėnų pirtys buvo naudojamos apie 400 metų ir pergyveno įvairius pokyčius. Rytinėje pirčių komplekso dalyje buvo keletas šildomų patalpų ir vonių. Vakarinėje dalyje gerai išlikusi grindinio šildymo sistema bei apvalus vėsaus vandens baseinas. Sakoma, kad ir šiandien įmetus monetą į vandenį, išsipildys slapčiausi troškimai. Pažvelgus į įvairių pasaulio kraštų monetomis ir banknotais nuklotą baseino dugną, akivaizdu, kiek daug tuo tikinčiųjų. Romėniška vandentiekio ir drenažo sistema, išlikusi iki šių dienų, patvirtina romėnų inžinierių išradingumą. Švino vamzdžiai buvo naudojami karštam vandeniui tiekti. Drenažo sistema sumontuota iki pat Avono upės, kuri teka maždaug už 400 metrų. Batho pirčių kompleksas buvo neįprastas ne tik savo dydžiu, bet ir sunaudojamo karšto vandens kiekiu. Paprastai romėnai naudojo žymiai mažiau karšto vandens, kadangi jo prisišildyti būdavo ganėtinai brangu. Todėl paprastai būdavo šildomos tik atskiros patalpos, o įkaitus atsivėsinama šalto vandens baseine. Geriausiu atveju galima buvo prabangiai mėgautis karšto vandens kubilu ar vonia kaldariume. Tačiau tokio dydžio karšto vandens baseino kaip Batho Didysis baseinas vargu ar turėjo kuris kitas Imperijos miestas.