Eat Tokyo & Monica Bellucci

Kur gauti skanaus Japoniško maisto reikia klausti žinoma pas japonus. O kai užėjęs pamatai, kad ten japonai ir valgo, pasijauti tarsi tau buvo parodyta kokia ypatinga vietinių slėptuvė. Kad jau likimas man padovanojo japonę draugę, pastaroji nusivedė mane į Eat Tokyo. Nes negi aš būčiau apie tokį žinojus? Pasirodo anie tampa tokie populiarūs, kad atidarinėja restoranėlius vieną po kito įvairiose Londono pakampėse. Ir savaime suprantama po truputėlį vis brangėja... Nors jei brazilė Claudia nebūtų užsinorėjus paragauti Sakės ir per klaidą nepasiemus vietoj vieno stikliuko viso butelio, sąskaita būtų buvus manau koks 12 svarų žmogui viso labo... Už tokį skanų maistą čia itin kuklus užmokęstis. Na bet su minėtąja Sake kaina nuo žmogaus išaugo iki visų 16 svarų... Dievulėliau, net neatsimenu kada restorane taip pigiai ir skaniai bevalgiau... Labai smagus dalykas, kad galima pasiimti daug visokių a la japoniškų tapų ir prisiragauti įvairiausių dalykėlių. Nors nebūtina. Individualistai gali rinktis Bento box ar kokį kitą didesnį patiekalą.

Vėliau, kadangi niekaip nesugebėjom išsemti mūsų plepesių resursų or japonai sekmadieniais užsidaro anksti, patraukėm ieškot, kur Notting Hill'e galima išgerti kavos. Taip atsidūrėm tokioj mini itališkoj užeigoj su sienom apklijuotom senų filmų DVD dėžutėm ir lentynom apdėliotom Vogue žurnalais. Turėjo jie ir ypatingos kavos, pavadintos įžymybių vardais. Nors mano Monica Bellucci buvo ne kažinkas, bet gal Rita Hayworth skanesnė? 

O šiaip tai mano pastarųjų dienų pastebėjimas yra - nieko nėra laikinesnio už pastovumą ir nieko pastovesnio už laikinumą. Va taip.