Transliacija Bulgarija

Lėktuvas nusileidžia po devynių vakaro. Pakeliui gerokai mus pakratęs. Taip baisiai, kad vos širdis per gerklę neišlindo lauk. Niekaip neišeina reaguoti į turbulence be panikos.  Taigi Bulgarijoje naktis, tamsu, šalta, oro uoste pūpso purvinos sniego pusnys. O  Londone juk palikau pavasarį. Keleiviai madingai apsirėdę treninginėm kelnėm ir fūfaikom grūdasi į autobusą. Nutriušęs oro uosto terminalas prašosi remonto. Aiškiau nebūna, kad štai palikome Europą ir atsidūrėme kažkur tarp sovietų sąjungos ir svajonių link naujojo pasaulio. Nebeatsimenu, gal taip atrodė ir Lietuva vos įstojus į Europos sąjungą? Sulaukiu lagamino ir įžengiu į laukimo salę, kur aišku manes niekas nelaukia. Pirmoji staigmena, nėra bankomato. Dar nebuvau oro uoste, kur nebūtų bankomato. Net Meksikoj ir Costa Ricoj yra… O čia nėra. Nuostabu. Kokia tikimybė, kad jie taksi ima korteles? Ir išvis kur čia ta taksi? Mano sutrikimas manau daugiau nei akivaizdus, nes net nespejus sumąstyti, ką toliau daryt, iškart prisistato dėdė taksistas. Reikia Taksi? Neturiu pinigų sakau, tik kortelę. No problem, no problem sako jis. Na, savaime aišku, kad kai kas nors sako ‘no problem’, bus problem tada kai reikės susimokėti. Sakau, man reikia į  va šitą viešbutį ir pabaksnoju adresą. Aa, Park Hotel, nuostabu, no problem. Jau ima mano lagaminą ir žygiuoja. Aš vos spėju iš paskos. Va, sako tau ir cash machine, - ir pamoja į kažkokį tamsų kampą. Apgraibomis randu tą cash machine, kažkodėl palikus lagaminą ką tik sutiktam dėdei. Na, galvoju, kad čia gali nutikti blogiausio? Dings jis su mano lagaminu ir prezentacijom? Ir po velnių koks čia kursas? Išsiemu penkiasdešimt bulgariškų pinigų. Kiek kainuos man iki to viešbučio? Keturiasdešimt pinigų, sako dėdė taksistas. Kažkaip neišdrįstu paklausti kurso, nors manau jau ir taip akivaizdu, kad jis džiaugiasi, kokia vištelė čia jam kaip aukso puodas pasitaikė. Keturiasdešimt tai keturaisdešimt. Vidury nakties su penkiasdešimt pinigų kišenėj mažiausiai noriu derėtis.  Taksistas iškart pasidomi iš kur esu. Sužinojęs, kad iš Lietuvos nudžiunga ir persijungia į rusų kalbą. Dar vienas blogas ženklas. Plepantys taksistai visada nulupa dvigubai daugiau. O šitas dėdė mėgėjas paaušint burną tai jau tikrai. Pasakoja jis man, kaip čia blogai, kainos didelės, algos mažos, va prie Sovietų buvo geriau. Nors sako, tu tokia jauna, net neprisimeni tikriausiai. Aišku, kad prisimenu. Nors man neatrodo, kad prie ruso buvo geriau, bet negi ginčysies su išmintimi ir pasakom kaip jis dirbdavo tris dienas ir uždirbdavo daugiau, nei, kad dabar vargšas ardamas po dvyliką valandų kasdien. Jo sūnus yra gruzoviko vairuotojas ir mašinas karts nuo karto vežioja iš Lietuvos. Tuomet ima porinti apie anglus, parduodančius savo namus ir persikeliančius Bulgarijon, kur viskas labai pigu. Taip jam betauškiant ir viešbutį pasiekiam. Viešbutis atrodo ne visai, kaip įsivaizdavau. Sakau, tai ar čia Sofijos centras? Kažkoks labai jau be gyvybės ženklų, tik keli trupantys namai tamsoj boluoja. Nea, sako dėdė, bet ir tavo viešbutis ne centre. Tai, kad centre, sakau. Bet jau vėlu, ir aš pavargus. Galvoju vėliau išsiaiškinsiu. Gal susimaišiau, ar ką? Nu nežinau, sako dėdė. Šito viešbučio tau reikėjo, tai ir atvežiau. Ar lagamina pasiimsi? Mano duktė panašaus dydžio nešioja drabužius tai jai pravers… Dėbteliu į jį ir atsidūstu. Taigi juokauju… Cha cha… Krizena anas. Mėgstu aš juokaut. Nu bliamba, mano viešbutis ar ne mano, reik man nusikratyt šito diedo. Duodu jam tuos keturiasdešimt pinigų, kurie kaip paaiškėja yra dvidešimt Eurų ir aš ką tik buvau akiplėšiškai apstatyta kokius keturis kartus vidury tamsios nakties. Žinoma paaiškėja, kad viešbutis ne mano ir man tikrai reikia į tą, kuris centre. Tas vadinasi Central Park Hotel. Iškviečia kitą taksi. Nusiemu dar pinigų. Atbumpsi kažkoks čigoniukas su pasidabinęs cipoške ir niauktais langais, taksi trenkia cigaretėm. Nu ką, galvoju, kas bus tas. Nuveža mane į viešbutį už tris Eurus. Viešbutis visai fainas, business like. Gaunu kambarį šeštam aukšte. Užsisakau sriubos ir sumuštinį ir pasižiūriu kažkokį rusų filmą per TV. Tipišką iki negaliu. Veikėjai: milijonierius, barakuda jo žmona, jo paauglė dukra ir daktarėlis, kuris pasipainioja ne laiku ir ne vietoj beigi tampa apkaltinamas nusikaltimu, kurio nepadarė, vietoj tos dukros. Turtingi triumfuoja, daktarėlis ieško teisybės… Miegot karšta. Atsidarau langą… Bet vistiek sapnuojasi visokie banditai. Šiaip ar taip ateina rytas. Vaizdas per lagą nedžiugina. Priedo dar sninga. Restoranas tuščias. Viena porelė geria kavą. Keturi padavėjai beviltiškai ieško kuom užsiimti. Sukremtu porą bandelių ir einu ruoštis susitikimui. Labai svarbus leidėjas (toliau LSL) turi atvažiuot manes pasiimti. Aišku vėluoja. Laukiu. Skaitinėju naujienas FB. Po gerų 15 minučių įsuka juodas džipas ir iššoka LSL. Įsikrauna mane į tą džipą. Aišku su pasitenkinimu pastebiu durininkų ir receptioniščių minas. Nusiveža aprodyt savo knygyno. Berodydamas plepa su visais paeiliui ir diskutuoja su darbininkais taisančiais laiptus, knygyno darbuotojais, dar kažkokais prašaliečiais... Nu gi Labai Svarbus Leidėjas, kaip minėjau. Aš šiaip stoviniuoju ir žiūrinėju knygas. Nekantraudama laukiu, kada čia apie verslą pradėsim kalbėt.  Na štai pagaliau vėl susipakuoja mane į džipą ir nuveža į ofisą. Ten geriam arbatos, rodo jis man savo katalogus, dar kažką plepa... Aš  vis dar neturiu progos pradėt šnekėt apie savo reiklaus. Atvirai kalbant imu nerimaut nes reikės eit į kitą susitikimą jau greit. Sakau, aš gal paskambinsiu žmonėm, pasakysiu, kad vėluoju... Na, taip taip, pritaria LSL, kol neaptarsim mes su tavim visko reik tau geriau kitus atidėt. Sakau ir viešbuy check out time yra dvyliktą valandą, o aš aiškiai nespėsiu. Labai Svarbiam Leidėjui tai pasirodo net dėmesio neverta smulkmena. Taigi skambinu telulei, su kuria turiu susitikt paskiau. Tetulė nustemba netikėtai užklupta. O tai mūsų susitikimas ne rytoj? Susirūpina ji? Nu ne sakau, ryt mano ir pėdos jau bus atšalusios. Ojei ojei, na gerai, tai šiandien tada. Lauksiu, lauksiu... Prisidengdama tuo, kad tetulė pati pamiršo, be sąžinės graužaties nukeliu susitikimą vėlesniam laikui ir su LSL aptariam visus aktualius klausimus. Kai jau viskas aptarta ir aišku, jis pasišaukia kokį tai berniuką, Chelsea futbolo komandos  faną, kad anas su džipu nuvežtų mane į viešbutį, o po to pas tetulę. Nereik, net sakyt, kad dar kartą pasijaučiu labai vipinė viešnia. Berniukas nueina parsivaryt džipo iš už kampo. Aš dar šnekteliu su leidėju apie šį bei tą ir mes jau beeiną link džipo. Bet štai žiū prie džipo stovi policija. Berniukas susinervines išlipa ir kiša dokumentus policininkams pro langelį. Dar su LSL kažką bulgariškai apsitaria. Aš,nereikia net sakyt, stypsau didžiai pasimetus. Kas čia vyksta, klausiu. Taigi pasirodo, kad Berniukas važiavo be diržo, o šalia kaip tik yra policijos nuovada. Negi pareigūnai pralesi progą susitabdyt juodą džipą? Rimti dėdės, gaudo nusikaltėlius. Sakau, ojei gaila, kad čia kaip ir per mane jums problemos, gal aš pėškom nueisiu iki to viešbučio (nepaminėjau, kad iki jo gal koks dešimt minučių kelio). Na, ką dar sugalvosi, sako LSL. Kaip mat pasišaukia kitą berniuką. Va, sako, šitas nuveš tave su kita mašina, palauks prie viešbučio ir pavežės pas tetulę. Nėra kaip atsisakyt. Ta kita mašina pasirodo yra firmos mikro autobusiukas skirtas knygoms vežiot. Įsiropščiu vidun. Aišku džipas būtų buvęs fainiau. Toliau be jokių nuotykių mane berniukas paveža iki tetulės. Šioji aprodo kelias vietines bažnyčias beigi cerkves, parlamentą ir universitetą, palydi iki viešbučio. Vėliau be nuotykių pasiekiu oro uostą. Laukia skrydis į Bukareštą. Gražus vaizdas pro langą. Visur kalnai. Tikrai gražiau nei mieste. Savita komandiruotė Bulgarijon pasitaikė. Žiūrėsim kas įdomaus Bukarešte nutiks?