Kodėl alkanų vyrų nereikia vestis į Nopi

Nopi yra gan naujas, trendy restoranas po pačių Ottolenghi sparneliu. Aš jį jau kurį laiką buvau nusižiūrėjusi ir pasvajojusi nueiti. Ottolenghi aplink Londoną turi keletą delių ir jų gaminiai man labai patika. Net jų knygos gimtadieniui pasiprašiau. Taigi štai mano supratimu turėjo būti puikūs pietūs prieš žymųjį the Artist filmą kino teatre. Menkutė smulkmena buvo alkanas vyras, kuriam teko džiaugsmas ir garbė kartu su manimi apsilankyti šioje didžiai vertinamų kulinarų mekoje. Ir štai tuojau jums paaiškinsiu, kodėl nerekomenduojama alkanus vyrus vestis į panašias užeigas, o galbūt net ir griežtai draudžiama. Ogi todėl, kad alkani vyrai tikrai neįvertins mažų lėkštelių, vadinamosios sharing sitemos. Neįvertins nei apelsinų skonio morkų ('kažkokios keistos tos morkos'), nei pridegusių baklažanų ('o kodėl jie pridegę?'), tikrai neįvertins dviejų mažų sparnelių su harisos padažu ('čia ką visa porcija?'), tikrai neapsals nuo miniatiūrinės žuvies file ('čia dalinimuisi skirta? Kad tik vienas kąsnis'), o kai jau pamatys kokio dydžio šokoladinis desertas ims isteriškai kvatotis. Net sakyti neverta, kad po tokių pietų paklojęs apvalią sumelę, vistiek jautiesi alkanas ir netgi kažkiek apiplėštas. Mat jei jau yra įdiegta populiarioji sharing sistema, tai būtų malonu, kad bent išeitų tuo maistu pasidalinti. Kažkaip sudėtinga tą padaryti, kai lėkštėj penkios morkos ar žuvies gabalas kąsnio dydžio. Po tokių pietų alkanas vyras dar ilgai neduos ramybės laidydamas komentarus apie tai, kad šalia to restorano turėtų būti koks nors Hot Dog kioskelis, pasidarytų nemenką biznį. Arba apie tai, kad Nopi dar geriau uždirbtų jei pardavinėtų orą tuščiose lėkštėse. Vistiek rezultatas tas pats, lieki alkanas.

Nežinau ar mano patirtis būtų buvus kitokia, jei vietoj vyro vertinančio picas, hamburgerius, kepsnius ir visą keptą vištą, būčiau pasiemus kokią draugę, sėdinčią ant dietos? Galbūt būtume labiau pasimėgavę ragavimo džiaugsmu? Va taip įvariau vyriškiui paranoją. Dabar nebeleis man jo niekur vestis, kol įdėmiai neperskaitys meniu. Iš tiesų Da Polpo man labiau patiko. Sharing porcijos skirtos sharing, kainos per pusę mažesnės, maistas labai skanus ir bent pavalgęs jautiesi.

Kadangi menininkais patampama iš alkio, mes gražiai papuošėm jų popierines staltieses piešiniais. Tiesą sakant pradėjom piešti, kai paprašėm sąskaitos (nes jie vistiek keičia tas staltieses pavalgius) ir kol ją gavom jau visas stalas buvo primargintas. Štai kiek laiko užtrunka atnešti sąskaitą.
Beje, tualetai verti atskiro paminėjimo dėl savo įdomuno. Visos sienos ir durys veidrodinės. Jei girtas į tokį patektum, manau nelengvą būtų rasti kelią laukan.
O filmas the Artist buvo nuostabus. Ne veltui tiek Oskarų susišlavęs. Bravo. Ar matėt jį kas nors?