Princi - in the name of bread

Paprastai, jei kokiame vietiniame restorane matai daug atvykėlių iš tos šalies, vadinasi ta užeiga tikrai verta dėmesio. Taigi jei jau itališkame dellyje negalima prasibrauti pro italus, jokių abejonių dėl maisto kokybės nekyla. Net nežinau, kuriai kategorijai priskirti Princi. Tikriausiai greito maisto. Reikia stovėti eilėje, susikrauti pirkinius ant padėkliuko ir ieškot laisvos vietos prisėsti. O tai beveik tas pats, kaip ieškoti pingvinų Afrikoje. Princi klientai šonas prie šono susigrūdę prie ilgų stalų, ant aukštų baro kėdžių, net ir stovimas vietas, kaip kokiam pieno bare užėmę. Ir tai nestebina. Maistas tikrai vertas grieko. Be to viskas matosi priešai akis, kol stoviniuoji eilėje, o kaip sakoma akys marios. Atkaklus kalorijų skaičiuotojas būtų paklaikęs iš siaubo. Bet tokiems čia ir ne vieta. Jei jau valgyti, tai valgyti… Itališkai. O ką jau bekalbėti apie atvirą krosnį, šviežiai kvepiančią duoną, pyragėlisu su braškėmis ir kuo tikriausią itališkos cafe atmosferą. Beje, neretas skundžiasi dėl to atmosferos pertekliaus. Savaitgaliais čia ne mažesnės grūstys nei Oxfordo gatvėje per išpardavimą. Mes kadangi užsukome pirmadienį vakare, šiaip ne taip radome kur prisėsti. Gerai nors tiek, kad žmonės neužsisėdi, todėl kaita vyksta gan greitai. Be to ir kainos nesikandžioja. Jei neišeina prisėsti, bent pyragėlį galima išsinešti. Rekomenduoju, rekomenduoju ir dar kartą rekomenduoju. Nors Londono centras nera mano mėgstamiausia vieta gero maisto paieškoms. Bet išimčių juk pasitaiko. Tuo labiau, jei Princi siela Rocco Princi vadinamas duonos Armani.