Brazilija Londone

Londonas talpina savyje visą pasaulį. Todėl jį myliu ir kartais todėl jo nekenčiu. Kaip matote mūsų su miestu romanas aistringas ir intensyvus. Vienas nostalgiškiausių dalykų, priminsiančių Londoną, jei kada  nors iš čia išvyksiu yra Guanabara, brazilų baras. Kaip bebūtų keista. Nežinau ar atsitiktinai mano gyvenime Brazilijos buvo daug. Nors pačios šalies niekada neaplankiau, žinau Caipirinhos skonį, Sambos judesius, spalvotas Braziliško karnavalo plunksnas, apvalius sūrio pyragėlius, Guarana limonadą, braziliškus bikinius, Hawaiana  tapkes, plastikinius batus, kvepiančius kramtomąja guma, taip pat žinau ką reiškia būti beijoqueira ir, kad brazilų vyrai yra Gallinhas. Dar daug ką žinau, nes Brazilija mano širdyje. Ir jei kas gali mane pravirkdyti tai braziliškos dainos, o pralinksminti – braziliški šokiai. Tarsi tai būtų mano. Taip asmeniška. Galbūt dėl to, kad viena mano geriausių draugių yra brazilė Leticia. Su ja neatmenamais laikas susipažinom dirbdamos padavėjom, viename viešbutyje ir bepietaudamos svajojom, kad kada nors padarysim karjerą ir išplauksim į kruizą po pasaulį, būsim tokios turtingos, kad pirksim dizainerių sukneles ir valgysim omarus. Tiesą pasakius... Hm... Kaip ten sakoma? Vizualizuok savo ateitį ir ji išsipildys. Tais pačiais neatmenamais laikais eidavome į Guanabarą vos ne kiekvieną trečiadienį. Nes trečiadieniais ten sambos naktis. Nes trečiadienias visi brazilai tai žino. Ten groja gyva muzika, plaikstosi trumpi sijnėliai ir liejasi kokteiliai. O be to mums nebūdavo jokio skirtumo savaitgalis ar ne. Kadangi neturėdavom pinigų, gerdavom Guaraną limonadą, kuris kainuoja 1.5 svaro (čia jei jausdavomės turtingos) arba vandenį (jei kišenėj vėjai švilpė). Ir be abejo šokdavom, šokdavom, šokdavom. Vėliau Leticia išvažiavo, o už kiek laiko vėl sugrįžo. Kartais begyvenant šiame mieste atrodo, kad tereikia stovėti vietoje ir palaukti, kol pasaulis apsisuks ratu. Ne vienas mano draugas, su kuriuo atsisveikinau „Visiems laikams“, vėl gyvena Londone lyg niekur nieko. Net  nebežinau jau kelintą ratą mano gyvenimas suka. Vis kažką prideda naujo, šviežion spalvom atgaivina... O kažką ir atima. Dabar atrodo nori atimti iš manęs Guanabarą. Šį trečiadienį ji buvo beveik tuščia. Ir net iš tų kelių lankytojų beveik nei vieno brazilo. Tik barmenai ir padavėjai. Kažkaip širdelę suspaudė. Pasiilgau senosios atmosferos. Dabar suprantu senukus dūsaujančius: O mūsų laikais...Kai buvau aš gražuolis arklys... Kaip greit tas laikas bėga, ką?