Kuba mano ir kitų akimis

Kadangi vos tik grįžus niekaip negalėjau nustoti svaigti apie Kubą, darbe užuot dirbus skaitaliojau visokiausius straipsnius ir keliautojų atsiliepimus. Pirmiausia radau Augusto Kligio patarimus, kaip pigiai išgyventi Kuboje atsiskaitant vietine valiuta. Jos deja, mes akivaizdūs turistai net akyse neregėjome, o jei būtume ir kaip nors susiveikę, nemanau, kad kubiečiai mums būtų ką pardavęs už mažiau nei 1 konvertuojamąjį pesą (CUC), kuris lygus 25 vietiniams arba 1 amerikietiškam doleriui. Vietiniams mes iš tolo švietėme ir akyse mirguliavome savo foto aparatais kaip puikus masalas. Kas gi atsisakys pagundos užsidirbti iš mūsų vieną kitą pinigėlį? Pasiskaičius Kligio straipsnį ir supratus kelis šimtus kartų mes baisingai permokėjome beliko tik atsidusti. Nors kita vertus kainos ir konvertuojamaisiais pesais kartais tokios juokingai mažos, kad nebuvo prasmės derėtis. Žinojom, kad žmonėms net ir vienas doleris dideli pinigai, o mums tai kas... Doleris šen ar doleris ten. Kita vertus stebiuosi Kligio išmanumu ir įsigudrinimu Kuboje gyventi kaip Kubiečiui, o ne kaip turistui. Mums manau ir prie geriausių norų taip nebūtų pavykę.

Po to atradau pono Sauliaus straipsnį, kuris nuvažiavo į turistų rezervatą Varadero (vietiniams ten draudžiama koją įkelti). Beigi paisydamas gido patarimų nesikišti niekur, kur jam nepriklauso ir nekišti per daug nosies būtų puikiai papoilsiavęs, tik štai kad tas skurdas vis akis badė. Kaip supratau gerai, kad jis turėjo pakankamai muilo ir gumos atsivežęs, kuriuos vietiniams galėjo pakišti kaip kyšį ar šiaip padovanoti, šitaip su anais susidraugaudamas. Bent tiek jautėsi jiems padėjęs. Dar labai prajuokino komentaras, kad oras yra itin gaivus, iš ko supratau, kad minėtasis autorius tikriausiai nesilankė Havanoj. Labiau užterštu oru tikriausiai nesu kvėpavus. Gi 50-jų Chevroletai burzgia ir dūmina kaip išprotėjęs kaminas. Mano plaučiai per dvi dienas tikriausiai pajuodavo ne blogiau nei kokio cigarų rūkoriaus.

Labai patiko Sigito Babiliaus straipsniai Delfyje. Tokie artimi, truputį ironiški. Atspindintys Kubos kasdienybę ir pasaulėvoką kaip pirštu į akį. Todėl juos pirmiausia čia ir perpublikuosiu, kol savo memuarus dar teberašau.
Tik šiaip trumpas pastebėjimas. Nepaisant visos naudos, kurią galėtų atnešti Amerikietiškos investicijos ir galimo ekonominio pagerėjimo, apie tai pagalvojus man net šiurpas nueina. Todėl tyliai meldžiuosi, kad visa tai užsidelstų. Kad Kuba kaip nors išliktu tokia, kokią aš radau ir kokią prisiminsiu, į kokią noriu sugrįžti vėl ir vėl. Nenoriu, kad ji taptų amerikiečių žaidimų akštele, nenoriu matyti girtų nuo romo paauglių nevėkšliškai šokančių salsą, nenoriu Mc donaldų ir keisto sintetinio maisto. 
Noriu to naivumo, netgi to juokingo bandymo apsukti turistus ir pasipelnyti (žinote, kad šį žaidimą galima žaisti dviese?), man negaila, nes žinau, kad taip žmonės stengiasi bent kažką užsidirbti sau ir prisidurti prie savo 15 dolerių algos. Aš juos suprantu, todėl man visai nepikta. Dalis įkyruolių tikrai užknisa, tačiau dar labiau juos užknisame mes. Su savo fotoaparatai žvalgydamiesi į muziejinę kasdienybę, grąžinančią 20-50 metų atgal, be atvangos blysėdami į veidą. Kiekviena gatvė yra lyg paveikslas, lyg filmo scena, o tabako laukas - lyg drobė. Nereikia čia ieškoti rojaus. Rojus paliktas turistams, nuplukdomiems laivais, sumokėjusiems paprasto kubiečio tris atlygimus už bilietą. Dažnam vietiniam draudžiama įžengti į turistų lankomas zonas ir balto smėlio/žydros jūros paplūdimius. Jei jau dabar taip yra, kad gi prasidėtų užplūdus amerikiečiams? Kiek tuo teisėtai jam priklausančiu rojumi galėtų pasimėgauti paprastas kubietis? 

Aš jau ne pirmą kartą pajuntu tokį akivaizdų vartototojiško vakarietiško pasaulio susipriešinimą su neturto laime paprastume. Kubiečiai neturi pinigų, bet turi tai dėl ko pluša vakariečiai – laiką. Nes iš tiesų mes juk dirbame, kad galetume nusipirkti daugiau laiko, kurį turiningai praleistumėm, išvažiuotumėm atostogų ir išleistumėm savo pinigus. Mes dirbame tam, kad kažkas įvertintų mūsų naują Gucci rankinuką, mašiną ar telefoną ir vis giriame viso to vertingumą beigi atnešamą naudą. Kai pagalvoji be kiek dalykų žmonės gali apsieiti ir kaip beprasmiškai jie vergauja sistemai vaikydamiesi daiktų, darosi liūdna. Kuba vis dar žvelgia į pasaulį su šypseną, nors žinoma kiekvienas žmogelis ten taip pat vaikosi pinigų ir bando užsidirbti dolerį kitą. Jie irgi nori turėti daugiau, gyventi geriau. Bet tas noras dar nežino pasekmių ir kainos, kurią reikia sumokėti. Jie dar naivūs ir optimistiški. Ilgą pragyvenę izoliuoti sutinka užsieniečius su smalsumu ir nuoširdžia viltim, kad mūsų gyvenimai gražūs ir laimingi. Anaiptol, tai jūsų gyvenimai gražūs ir laimingi mieli kubiečiai, nes jūsų dar neįsuko besaikis vartojimas, plepėjimo susėdus ant laiptų nepakeitė mobilūs telefonai ir facebookas, o gyvenimo stebėjimo iš balkono – televizorius. Aš jums pavydžiu. Nes pas jus žmogiškas ryšys ir šeima yra vertybė ir jūsų kiekvieną rytą nesupa vis nauji nieko nesakantys žmonių veidai, kuriems tu nerūpi nei trupinėlio. Kuboje šilta ne tik nuo saulės. Žmogiškumas šildo kur kas stipriau.