Grįžau iš Kubos


Beveik dvi savaites prabuvau atitrūkus nuo pasaulio ir visų jo modernių išradimų, kaip antai kompiuteris, telefonas, internetas ir televizorius. Patekau į kažkokią nepaaiškinamą laiko zoną. Pasižiūrėjus į namus atrodė, jog yra 18-tas amžius, į mašinas - kad 1950- ieji, o jei pravažiuodavo koks žigulys, pasijausdavau Sovietų sąjungoje. Vidury Havanos giedodavo gaidžiai, iš kiekvieno tarpdurio sklido muzika, žmonės daug juokėsi ir šoko... Arba kaulijo kapeikų iš turistų, kad ir pavyzdžiui kėsinantis nufotografuoti kažkieno dviratį. Įsivaizduoju, kaip užknisa, kai tau besėdint ir ramiai tarpdury rūkant cigarą visokie svetimšaliai kas penkias minutes fotografuoja arba tave, arba tavo kledarą, arba apgriuvusį tavo namą. Todėl per dieną galima susirinkti neblogą sumelę mokęsčių už nuotraukas.
Žmonės tam keistam spalvotam pasauly niekur neskubėjo, sveikino atvykėlius, atnešančius jiems nemažai pajamų, gyvenančius jų aptrupėjusiuose senoviniuose namuose su besisupuojančiomis kėdėmis ir valgančius jų gamintą vakarienę. Patys kubiečiai tuo tarpu vienas pas kitą vaikščiojo į svečius kavos arba blogiausiu atveju kalbėdavosi per balkoną. Šnekėdavosi valandų valandas apie nieką, net ir su tais pačiais kalbos nemokančiais svetimšaliais... Ir yra neįmanona nesijausti kubiečio draugu... Išvengti tikro žmogiško ryšio yra neįmanoma.
O šiandien Londono oro uoste besigrūsdama į taukinį ir braudamasi per vienodai atrodančių žmonių minią, apsirengusių kažkodėl tik juodai, be jokios išraiškos veiduose, įsikniaubusius arba į knygą, arbą į laikraštį, bet dažniausiu atveju maigančius iphoną ir kaip begali ignoruojančius vienas kitą, niekaip negalėjau persiorientuoti į savo senąjį pasaulį. Kiek laiko praeis, kol atsitokėsiu? Kiek laiko praeis, kai nebenorėsiu verkti pagalvojus apie Kubą? Jaučiuosi lyg išsiskyrus su mylimuoju. Įsimylėjau šalį ir dar kurį laiką ignoruosiu šitą Londono lietų ir tuos beveidžius žmones metro, klausysiu reggatono  ir rašysiu, jausiu ir vėl išgyvensiu savo nepaprastą romaną kvepiantį tabaku ir gaivinantį mėtiniais Mojito.

Comments

  1. Laura, tau reikėjo įspėti, kad trauki į Kubą, aš jau išsigandusi buvau :((( Vis užeinu ir kaip Kosta Rika taip Kosta Rika. O dabar užeinu ir prašom, Kuba :))
    Labai gražiai parašei, sveika grįžus :)

    ReplyDelete
  2. Aš tai jaučiuosi visai nesveika sugrįžus. Lėktuve oro kondicionavimas buvo įjungtas pilnu pajėgumu, o prieš tai paplūdimy perpūtė vėjas (nors ir saulėta buvo). Be to nesuprantu kokia dabar laiko juosta. Tuo metu, kai reikia eiti miegot mano organizmui 7 vakaro, o kai į darbą - 4 ryto... :)
    Be to vis dar įsivaizduoju, kad esu Kuboj ir noriu sneket su kiekvienu sutiktu. Pamirsau, kad cia niekas su aplinkiniais nebendrauja. :)

    ReplyDelete
  3. Welcome back! Zinau, man ir be Kubos.. is bet kur sugrizus tokia nuotaika savaite - dvi kamuoja..

    ReplyDelete
  4. Liūdnokas toks... Nemėgstu intensyvių daugiasluoksnių megapolinių miestų, Londonas taip pat toje kategorijoje, todėl ir Vilniuje pailsiu.

    ReplyDelete
  5. Lauryt, ką lauktuvių parsivežei iš ten???

    ReplyDelete
  6. Magnetuku kaip visada ir dar paveiksla su muzikantais. :)

    ReplyDelete
  7. As irgi is visur magnetukus tempiuosi;DD

    ReplyDelete
  8. Du kartus perskaičiau. Visas tas kontrastas sušildė lietuvišką žiemą, oi t.y. pavasarį:) Taip įtikinamai perteikei, išgirdau muziką ir užuodžiau cigaro kvapą...

    ReplyDelete

Post a Comment

POPULIARIAUSI