Kodel man patinka saulėtekiai? – Costa Rica – VIII dalis (2008-ieji)

Žydai dienos pradžią skaičiuona ne nuo aušros, bet nuo sutemų. Pasak Biblijos iš pradžių buvo tamsa iš kurios radosi šviesa. Taigi būtent tokia tvarka yra teisinga. Nors nesu žydė, aš labiau mėgstu saulėtėkius nei saulėlydžius (nors ir pastariesiems esu neabejinga). Man patinka stebėti brėkštantį dangų ir jausti, kaip pasitraukia sutemos. O ne atvirkščiai – matyti kaip viskas temsta ir pasigrobiama nakties. Norėčiau pajėgti kiekvieną rytą pasitikti saulę. Deja niekada neprisiversiu išsiridenti iš šiltos lovytės, kad tai padaryčiau. Žinau save. Bet vieną kartą Costa Ricoj... Saulutei Linksmai ir nuoširdžiai pasakėm Labas rytas. Tikslai nežinojome kada ji teka, nes laikas čia kažkoks nenormalus, valandos nieko nereiškia. Dėl visa ko atsikėlėme ketvirtą ryto ir gaubiamos aklinos tamsos nubridome per drėgną smėlį. Girdėjosi palmių ošimas ir draugiškas jūros bangavimas. Bei ne tokie draugiški traškesiai ir šnarešei. Paėjėję nuošaliau susirangėme ant hamakų ir laukėme, kada apvalus blynas ims lįsti iš vandens... Neaišku, kurioje pusėje jis pasirodys, nes kas čia supaisys, kur rytai, kur vakarai. Pasirengėme siurprizui. O kokios spalvos bus saulė? Geltona? Raudona? Oranžinė? Hamakas tingiai sūpavosi keldamas grėsmę užmigti, todėl ėmėmės veiklos – laipiojimo ant palmių ir akmenų. Dangus ėmė rausvėti, tolumoje, kairėje pusėje ėmė matytis mažytis raudonas saulės kraštelis. Brėško nauja diena ir sutemos traukėsi. Šviesa brovėsi į mus ir į pasaulį aplinkui, gražindama jam spalvas, kontūrus ir pavidalus. Gyvenimas atrodė toks aiškus ir konkretus. Mūsų laukė kelionė į kitą krantą ir už kelių valandų turinti išplaukti valtis. O dar už kelių valandų pakilsiantis lėktuvas.

Ir visa tai, kas atsitiko yra jau atsitikę... Vieną kartą Costa Ricoj.