Pilna gyvenimo Costa Rica – I dalis (2008-ieji)

Juk tai buvo neseniai,

Dar tikrai neseniai.

Kai gyveno vaikai-laukinukai.

Ir turėjo jie draugus,

Tokius pat kaip jie gerus,

Dinozaurus dinozaurus mažučiukus

Štai šią dainelę aš noriu dedikuoti Costa Ricai. Juk tai buvo taip neseniai, kai buvau aš mergaitė laukinukė ir turėjau draugą dinozaurą mažučiuką. Tas mano draugas dinozauras yra Katia. Dinozaurai mes abi, kaip ir mūsų draugystė. Ką mums gyvenimas beiškrėstų, kokioj šaly begyventumėm, po pasimatymų kokiam pasaulio kampelį, štai ir vėl gyvenam kartu ir valgom lašišą su apelsinų salotom vakarais.

Na, o buvo laikai, kai ji buvo mergaitė čigoniukė ir klajojo tarp Mičigano, Miamio ir New Yorko Amerikėj, o aš buvau mergaitė nerūpestingoji ir dirbau tris dienas per savaitę mažulytėj firmelėj, kuri konsultuodavo new media klausimais ir kurdavo visokius reklaminius projektus, kaip antai net 2012 – ųjų Londono olimpiadai. Dar aš pasipildydavau kišenę vertėjaudama. Kadangi mano grafikas buvo visiškai laisvas, tai galėdavau apsiimti vertimą paskutinę minutę. Ir vertimų agentūros mane labai mylėjo. Nors neturėjau anei jokio certifikato, nei pažymėjimo kaip savo anglų kalbos ar profesionalumo įrodymo.

Visi man atkakliai baksnojo diplomą Tarptautiniam versle, ir skatino imtis daryti karjerą. Kiek gi tu gali save švaistyti ir už kapeikas dirbti pusę savaitės? Bet taip niekas ir nesuprato, kad nenoriu aš jokios karjeros ir nenoriu imtis savo verslo (buvo ir tokių pasiūlymų). Vėliau tiesa panorėjau ir dabar turiu šiokią tokią karjerą. Bet vistiek galiu sakyti, kad beveik nedirbu. O ką uždirbu – išleidžiu ant kelionių ir restoranų.

Buvom mes dvi nerūpestingos mergaitės. Ir galėjom sugalvoti, kad ir pavyzdžiui tokį nuotykį, kaip nuskristi Costa Ricon. Vienos pačios. Be planų, turistinių agentų, a nei pažįstamų. Tik mes ir mūsų laisvė.

Tai buvo tikros atostogos. Pabėgimas nuo pasaulio, mūsų poblemų (o tuo metu mes jų turėjome aibę ir jos buvo pačios svarbiausios), be jokių ryšių su likusiu kažkur gyvenimu. Nei interneto, nei telefono, nei televizoriaus. Tiesa, internetą kažkelintą dieną radome, bet jis krovėsi taip lėtai, kad trūko kantrybė.

Pura vida – Costa Ricos šūkis, emblema ir filosofija. Kiekvienas gali ją versti kaip nori: grynas gyvenimas, tyras gyvenimas, pilnas gyvenimas, nuostabus gyvenimas. Ir dar galbūt paprastas gyvenimas. Gerąja prasme, laimės ir nereiklumo niekam prasme.

Žinoma neėmėm jokio taksi oro uoste, žinoma nėjom į jokią informacijos agentūrą. Susiradom autobuso stotelę ir važiavom tiesiai į tarpmiestinių autobusų stotį. O iš ten sėdom autobusan San Jose – Manuel Antonio Nacionalinis parkas. Pakeliui mus susistabdė keli praeiviai. Mergaitės, ką jūs sau galvojat, tuojau pat nusiimkit savo grandinėles. O ypač tą auksinę su kryželiu. Negi nesuprantat, koks pavojingas miestas San Jose? Na, tai kad ne, kažkaip mes to ir likom nesupratę. Ačiū Dievui žinoma. O ir nutraukta grandinėlė tikrai nėra baisiausias dalykas, koks gali čia nutikti.

Patogiai įsitaisę pirmose sėdynese priešais langą į platųjį kelelį, nekantriai laukėme, kada pajudėsime. O kai pajudėjome, tai jau važiavome… Keliais vingiuojančiais per kalnus, aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn… Štai dar vienas kaimelis, įlipo dėdulė su vištomis… Kitas, daugybė vaikų pabiručių prisigrūdo. Nebeliko sėdimų vietų. Stovėjo visi kantriai. Nebeatsimenu kiek ta kelionė truko. Gal penkias valandas, o gal amžinybę. Tik supratau, kad laikas iš tiesų neegzistuoja. Neegzistuoja nei erdvė. 200 kilometrų yra ne atstumas, o skaičius. Jis nieko nereiškia. Juk kaip kitaip paaiškinti, kad 50 kilometrų važiuoji jau dvi valandas. O valanda šiame autobuse tikrai ne tiek pat kiek valanda Londono metro. Taip aiškiai dar niekada nejutau laiko išdaigų. Ir kaip jam negėda?

Pagaliau atsidūrėme Quepas miestelyje, kur nebūdamos jau tokios neatsakingos vis dėl to turėjome užsirezervavę Best Western viešbutį. Apsimiegojęs registratorius pastebimai nudžiugo mudvi pamatęs ir draugiškai paragino: Būtinai užsisakykite ir ateinančioms naktims, žinokite mes čia vienintelis toks geras viešbutis apylinkėse, vėliau nebus vietos. Katia į tai jam atsakė: O kur čia naktinis gyvenimas? Vaikinukas mums nurodė eiti į dešinę, po to po tiltu, dar kažkur. Kur mes žinoma nenuėjome, nes apsidairę tamsoje nutarėme, kad vis tik geriausia būtų nueiti ramiai pavakarieniauti va į štai tą restoraną, kuris ne taip kaip kiti, turėjo užimtą bent vieną staliuką.

Vėliau nusiplovėme kelionės dulkes, įsijungėme palubėje besisukantį ventiliatorių ir nugrimzdome miegelin. Tokia štai buvo pirmoji pažintis su Costa Rica.