Majų paslaptys Yukatane (Iš prisiminimų kraitelės)

Sunku patikėti ir suvokti, kad tame pačiame Yukatano pusiasalyje, nusėtame, daugiaukščių, nutryptame amerikiečių, kvepiančiame hamburgeriais bei aplaistytame coca-colos, visai šalimais stūkso konservuota laike majų civilizacija. Ta pati, kuri mokėjo nubraižyti dangaus žemėlapį, sukurti šiuolaikinį kalendorių, išrasti raštą, tiksliai įvaldyti matematiką, apskaičiuoti mėnulio užtemimo laiką ir visose džiunglėse pastatyti didžiulius miestus ir šventyklas. Tuo tarpu Europa dar skendėjo viduramžių tamsumoje.
Jie buvo mano džiaugsmas bei dvasinės atgaivos šaltinis. Netgi nepaisant gausių būrių turistų šmirinėjančių aplink.

Ir, o džiaugsmę, kokį nuostabų Čičen-Icos aprašymą radau iš Juzefo Sčepanskio knygos ‘Mūsiškiai ne mūsiškiai’, išleistos 1983-aisiais (šaltinis www.lithuanian.net). Perduodu žodį jam, nes pati tikrai taip užburiančiai nepapasakočiau.



Čičen-Ica, matyt, tikrai buvo didelis miestas. Tai, kas iš jo liko, išmėtyta po nemažą teritoriją, o ne pirmą dešimtį metų vykstantys archeologiniai kasinėjimai dar toli gražu nebaigti. Dar daug griuvėsių slepia krūmynai. Ir čia prieš ispanų akis iškilo seniai paliktų vietų tuštuma. Žinomiausi statiniai – milžiniška piramidė su karių šventykla viršuje, o taip pat stadionams žaidimams su kamuoliu – buvo kruopščiai atrestauruoti. Tačiau ar tikrai jie priklauso majų kultūriniam paveldui?



Apie majų religines apeigas žinoma nedaug, ir vis tik skurdžios žinios tarsi liudija, kad kruvinos aukos – net jei jas ir aukodavo esant ypatingoms aplinkybėms – neturėjo svarbaus vaidmens kultūroje. Tuo tarpu Čičen-Icoje išliko visi įprastiniai atributai vietų, skirtų masinėms sakralinėms žudynėms. Aukojimo akmenys, indai kraujui, kaukolės motyvas reljefuose ir skulptūrose, - visai tai yra dviprasmiškas liudijimas. Istorikai nustatė, kad Čičen-Icą užvaldė toltekai. Kokie bebūtų buvę majų ir toltekų santykiai, šios kultūros atspaudas labai jaučiamas. Pojūtis apie "žudantį toltekų poveikį" (nes aš iki šiol nesinori tikėti, kad tie žiaurumai išaugo iš majų kultūros dvasios) apžiūrint pasitvirtina vis naujomis detalėmis.



Takeliu per tankų žemaūgį mišką galima prieiti iki cenote sagrado (švento šulinio), natūralaus vandens telkinio, susidariusio požeminiuose klinčių olose. Nuotauka yra kito, didesnio Cenotės, nes Čičen-Icos neturiu. Tačiau apylinkėse jų daugybė ir atrodo panašiai. Ne visi vandens telkiniai buvo naudojami tiekti vandenį miestui. Štai šis, žiojintis apvalia duobe tarp krūmų, pakibusių virš jo kraštų, turėjo specialią paskirtį. Nuo purvinai žalsvo vandens, teliūskuojančio kažkur giliai, apdėto pilkomis klinčių plokštėmis, paviršiaus dvelkia rugščiu sutręšusių lapų kvapu. Uolos iškyšulys krante užsibaigia tarsi pavėsine iš raižiniais papuoštų akmens luitų. Iš čia žemyn numesdavo puošniai apsirengusias ir brangenybėmis pasipuošusias merginas. Narai ir dabar iš drumzlinos gelmės iškelia daugybę auksinių auskarų ir apyrankių, vėrinių iš turkio ir kalnų krištolo, o taip pat aukų kaukoles ir kaulus, kurių mirtis, matyt, turėjo permaldauti lietaus dievą Čak-Moolą.



Turistai, nuvarginti Čičen-Icos sienų karščio, su malonumu ilsisi žalių medžių pavėsyje. Ryškiaspalviai paukščiukai šokčioja nuo šakos ant šakos, jų balsai skamba nejudančiame ore. Aukojimus tikriausiai lydėjo muzika ir giesmės. Būgnų garsai ir choras turėjo užgošti riksmą, kurio paskutinę akimirką nelaimingosioms nepavykdavo sulaikyti.



Intriguojantis stadionas žaidimui su kamuoliu. Tas žaidimas tikriausiai turėjo kažkokį sakralinį pobūdį, ką liudija šventyklos, pastatytos akmeninių tribūnų viršuje. Žaidimo taisyklės taip ir liko neišsiaiškintos. Žinoma, kad sportininkai apie alkūnes, pečius ir šlaunis turėjo kaučiuko dangas, kuriomis trankė kamuolį, pagamintą iš tokios pat medžiagos. Ant stadiono sienų abiejose lauko pusėse maždaug 3 m aukštyje buvo du akmeniniai žiedai, į kuriuos reikėjo pataikyti kamuolį. Reljefai ant vidinių tribūnų sienų Čičen-Icoje vaizduoja ceremoniją, matyt esančią varžybų finaliniu užbaigimu. Kulto tarnas prabangiais drabužiais su aukštu galvos apdaru iš plunksnų kardu nukerta ank kelių prieš jį suklupusio sportininko galvą. Ar tai laimėtojas ar pralaimėtojas – nežinoma.
Stebina gidai, kurie, rodydami Meksikos įžymybes, stengiasi palikti nuošalyje žmonių aukojimo temą. Jie neneigia ją buvus, tačiau apie tai kalba santūriai, kartais net nerūpestingai. Sunkiai apibrėžiamas, galbūt net dirbtinis, istorinio susitapatinimo, kaip "metisų tauta", jausmas skatina juos pabrėžti vertesnius kultūrų, gyvavusių iki Kolumbo, bruožus. Koks nuostabus palikimas! Jei tik būtų įmanoma nežinoti…



Milžiniška Karių šventyklos piramidė Čičen-Icoje, pats savaime įspūdingas statinys – paminklas ne tik žiauriam ritualui. Tai ir savitas astronominis įrenginys. Platūs ir statūs laiptai, abiejose piramidės pusėse vedantys į jos viršūnę, įrėminti akmeniniais parapetais, kurie prie žemės paviršiaus užsibaigia gyvačių galvomis. Dukart į metus, lygiadienių metu, saulė zenite ant vieno tų parapetų meta laiptų iškreivintą šešėlį nuo piramidės kampinio akmens, kuris, palietęs gyvatės galvą, suformuoja aiškų jos zigzagu išsiraičiusio kūno vaizdą. Žmonės, gebėję leisti sau obsidiano peiliais perrėžti aukų krūtines, kad išplėštų širdis, kartu turėjo sugebėjimų subtiliems stebėjimams ir tiksliems paskaičiavimams.



Tiek majų, tiek toltekų kultūroje astronomija ir matematika pasiekė aukštą lygį. Neaišku, kuriai iš tų tradicijų priskirti neįprastą Čičen-Icos "astronominio laikrodžio" idėją. Galbūt, ją amžiais kopijavo, nes Karių šventyklos piramidę, kaip ir kitus panašius senuosius Meksikos statinius, kas 52 m. uždengdavo nauju sienų sluoksniu. Čia, Čičen-Icoje, galima savo akimis įsitikinti, kaip tai atrodė praktiškai. Archeologai išdaužė išorinį piramidės apvalkalą prie šiaurinių laiptų pagrindo ir išvalė "poodinį" praėjimą po tuo apvalkalu iki pat piramidės viršūnės. Kaip žinomame žaisle – "rusų matrioškoje": tai kas išorėje yra tiksli kopija to, kas viduje, tik didesnė.



Astronominė observatorija, tas apvalus bokštas, kuris garsina Čičen-Icą, yra kitoje miesto dalyje, kitoje kelio pusėje. Iš pirmo žvilgsnio atsitiktinis, pažymėtas asfalto juosta, ruožas yra, vienok, tikra riba, už kurios vėl randame majus grynu pavidalu.



Ir pagaliau čia, šioje, kaip mums atrodo, senesnėje Čičen-Icos dalyje, atrandame paprasto žmonių gyvenimo paliudijimus. Ne laikinos šlovės, ne metafizinių svajų ir baimių, o proziškų, žemiškų poreikių. Kalkakmenių žvirgžde tarp griuvėsių atkasė keletą akmeniu apdėtų įdubų, tarsi skirtingų dydžių apvalių baseinų su akmens plokštėmis išklotų kanalų fragmentais ir aprūkusių židinių liekanomis. Pirtys. Didesnės, matyt visuomeninės paskirties, o mažesnės, matyt, privačios. Jos tikriausiai buvo gana kuklios ir nepanešėjo į prabangius klubus kaip Romos termos, o tarnavo suprantamiems, nekeliantiems abejonių tikslams. Romėnų gyvenimas buvo panašus į mūsų. Daugelis pas juos susiklosčiusių papročių iki šiol būdingi mūsų kultūrai. Tuo tarpu majų gyvenimas atrodo toks svetimas mūsų tradicijoms, kad sunku jį priimti kitaip nei legendą. Kūno apvalymo procedūra saunoje ar pirtyje, nuo karštų akmenų, apliejamų šaltinio vandeniu, kylančio garo kamuoliuose nepriklauso legendų sferai.



Aš netvirtinu, kad sielos gilumoje netikėjau majų egzistavimu, tačiau vis tik jaučiau poreikį rasti kokių nors įrodymų, įsitikinti savo akimis. Vienok, išvydęs šventyklas, piramides ir skulptūras, supratau, kad to nepakanka, kad įveiktum jų pasaulio kitoniškumą. Jei būčiau neužsukęs į Čičen-Icos pirtis, man tas pasaulis būtų likęs fikcija.