Tuesday, 22 September 2015

Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,
Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.
Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
(Henrikas Radauskas, Pasaka)

Kadangi rudenį mane labai patraukia ant visokių filosofinių pamąstymų, tai labai atsiprašau, bet teks jau juos skaityti. 
Taigi apie mūsų gyvenimo pasakas ir istorijas. Aš vis labiau imu galvoti ar apskritai egzistuoja kokia nors bendra realybė, nes iš esmės kiekvienas žmogus gyvena savo galvoje ir pasakoja sau ir kitiems tik tai ką pats pajėgia patirti. Laimei, mūsų patyrimai ne tiek daug ir skiriasi, todėl mes ir sugebam užmegzti ryšį. Galime pasakyti, va ir man taip nutiko, ir aš taip jaučiausi. O kartais netgi gyvename vienoje istorijoje. Panašiai yra ir su meile. Mes kiekvienas ją jaučiame viduje, bet kažkodėl kartais mums atrodo, kad kitas žmogus atėjo ir ją mums davė. Jei mums pasirodo, kad davė nepakankamai, tuomet pykstame, liūdime ir bandome jos kažkokiu būdu išpešti. Mums atrodo, jog kenčiame dėl meilės, bet juk kenčiame dėl meilės trūkumo. Paprasčiausiai pamirštame, jog mylime mes patys. 
Aš labai mėgau gražias istorijas, įkvepiančius dalykus, man visą laiką norėjosi būti apsuptai grožio ir patirti, patirti, patirti. Gyventi savo mažose pasakose, kurios pilką gyvenimą darytų spalvotą. Neseniai rašiau laišką žmogui apie daugybę pradžių. O iš tiesų rašiau laišką sau. Aš visada norėjau daugybės pradžių. Daugybės pirmų pasimatymų. Daugybės naujų vietų. Naujų žmonių. Kažko naujo, naujesnio ir naujausio. Ir aš gyvenau labai gražų gyvenimą, kuris pildė viską, ko aš norėjau. Kol vieną dieną, būdama pasakoje aš supratau, kad pradžios labai greit tampa pabaigomis. Tik tada paklausiau savęs, o kas jei yra kažkas tarp pradžios ir pabaigos? Kažkas svarbesnio, dėl ko viskas ir turėjo prasidėti, ir kas neturi baigtis? Jeigu grožis tiesiog būtų pastovume ir netgi nuobodume? Kad meilė galėtų tiesiog būti? Be dramos ir be istorijų? Nes iš tiesų ji jau yra. Tada supratau, kad aš nebegaliu sau meluoti. Kad yra kai kas didesnio už gražias istorijas ir dekoracijas. Kažkas, kas nesikeičia, kol mes ieškome ir kantriai laukia, kol grįšime namo. Tik mums pirmiausi reikia iškeliauti, kad pajustume jog grįžtame. Mums reikia kažką pradėti ir užbaigti, kad įrėmintume esmę. Labai džiaugiuosi gyvenimo dosnumu.  
Mano paskutinė pasaka atvedė į senovinį namą, apsuptą miškų. Į mažą sodininko namelį apraizgytą vijokliais. Atvairavau čia siaurais kaimo keliukais, kol mano pakeleivis kantriai perjunginėjo pavaras. Būtų daugiau tobulumo jei veiktų židinys, bet kartais kaip ir gyvenime židiniai tiesiog neveikia. Senoviniais paveikslais, ornamentuotais tapetais ir porceliano kolekcija dekoruotas namelis tapo mūsų namais savaitgaliui. Uolėti peizažai tapo mūsų pasivaikščiojimo takeliais. Stiprus vėjas buvo mūsų draugas ir priešas. Ir dar niekada nevalgiau tokių skanių sausainių ir melionų.
- Apie ką tu galvoji šypsodamasi žiūrėdama į tolį?
- Apie galią, kurią turi grožis. Galbūt dėl to, kad mes jį atpažįstame kažkur savyje, tik matome išorėje.

No comments:

Post a Comment