Tuesday, 4 December 2012

Pirmoji naktis Balyje

Ne iš karto susivokiau, kad esu Azijoje. Žinoma supratau šį faktą, tačiau iki galo kol kas nepatikėjau. Juk dar prieš dvidešimt valandų mirkau Londono lietuje, o štai dabar buvau šlapia nuo didžiulio karščio. Net ir važiuodama taksi neonais blykčiojančiomis gatvėmis negalėjau susigaudyti, kad esu kitame pasaulio gale. Be galo džiaugiausi paleista iš metalinio kalėjimo danguje nelaisvės ir siurbiau naujus vaizdus, garsus ir kvapus. 
Denpasar oro uostas nedidelis ir visos procedūros ilgai neužtrunka. Nusiperki vizą (25 USD), pasiemi lagaminą, prasibrauni pro žmonių minią ir išeini į pirtį. Drėgna, triukšmiga, karšta ir kvepia smilkalais. 
Tiesa pažintis su Balio kultūra prasidėjo jau lėktuve. 
- Ar skrendi į Balį? Aš esu iš ten, - pokalbį su manim užmezgė priešais sėdėjęs Ketutas. Po apsikeitimo keliais mandagiais sakiniais, ką veiki, kur gyveni, netrukus ėmė sukti kalbą apie savo draugą, kuris galės pabūti mūsų vairuotoju. Vos nusileidus jam iškart paskambino beigi įbruko man telefoną, kad mes susipažintume ir galėčiau kreiptis kai tik prireiks vairuotojo paslaugų (turiu prisipažinti taip ir neprireikė). 
Nežinau ar begali būti dar geresnis įvadas į tionykštę sistemą. Kiekvieną mielą dieną, kas nors mūsų paklausdavo ką planuojame veikti ir primygtinai su šypsena rekomenduodavo savo, pažįstamo, brolio, draugo ar kaimyno pagalbą. Nesvarbu kas tai bebūtų, bilietai, kelionė, vairuotojas, banglentė, restoranas, viešbutis, parduotuvė, grybai... Jei tau ko nors reikia Balyje - paprašyk pirmo sutikto ir pasakyk kainą. Niekada neklausyk jo kainos, sakyk savo, bet jau tris kartus mažesnę ir viskas bus soorganizuota. 
Link viešbučio judėjau lėtai, nes Denpasar ir Kutoje beveik visą laiką kamščiai. Iš visų pusių zujo motoroleriai, kurie be abejo yra daug logiškesnė transporto priemonė tokiose spūstyse. 
Prisiminiau, kaip išsišiepęs Ketutas man pasakė Welcome to Paradise, lėktuvui leidžiantis. Rojus kaip tik buvo paskendęs tarp debesų, rausvėjančio dangaus fone. Jūroje plūduriavo žvejų laiveliai, o horizonte dunksojo kalnai. 
Tačiau išėjus iš oro uosto buvo jau tamsu ir gatvės į veidą sviedė skurdžią realybę. Pigių skudurų parduotuvės, besiilsintys statybininkai, turistai maklinėjantys aplink pasipuošę gėlėtais šortais. 
Nudžiugau pamačius, kad mūsų viešbutukas labai jaukus, su baseinu ir maloniais darbuotojais. Netrukus atkeliavo ir draugė, kuri skrido iš Amsterdamo kitu lėktuvu. Ji iškart man susijaudinusi ėmė pasakoti istoriją apie tai, kaip kažkoks vyrukas oro uoste pasigriebė jos lagaminą ir ėmė reikalauti arbatpinigių. Pasimetusi įbruko jam 1000 rupijų, kas yra 10 centų, tačiau taip dar labiau jį paskatino laikytis įsikibus to brangaus lagamino. Pagaliau po šiokios tokios kovos lagaminas vis dėlto buvo sėkmingai atgautas ir draugė sunerimusi pasiekė viešbutį.
Savaime suprantama poskrydiniam stresui apmaldyti patraukėme ieškoti to išgirtojo Kutos naktinio gyvenimo beigi išgerti po kokteilį atvykimo proga. Man  visai pagrįstai susišvietė, kad veiksmas turėtų vykti, kur nors paplūdimyje. Tačiau kur tau... Paplūdimys buvo tuščias ir tylus lyg kokie tyrai Užubalio kaime. Tik vėliau sužinojau, kad veiksmas vyksta Legian gatvėje, didžiuliame ir judriame prospekte, visai ne prie jūros. Tačiau tai buvo vėliau. O tą vakarą,  gerokai pasibasčiusios ir neradusios nieko kito apart uždarytų parduotuvių, galiausiai susivokėme, kad nebežinome nei kur esame, nei kaip grįžti atgal. Iš ties buvo geniali mintis patraukti iš viešbučio be jokio žemėlapio ir jokio supratimo kur norime nueiti. Tuo labiau, kai ir šiaip buvom  it lunatikės po 20 valandų kelionės. Laimei turėjome savo raktą su adresu. Bent jau tiek gerai. Todėl susitabdę taksi pradėjome derybas. Visi taksistai pradeda nuo 10 dolerių. Galiausiai pirmasis mums nusibodo, nes niekaip nenorėjo nusileisti žemiau keturių. O va su antru susitarėm, kad mus parvežtu už du. Nors ir tai tikriausiai baisiai permokėjome. Šiaip ar taip manau Balyje reikia nustoti gilintis kiek ir už ką permoki, nes vistiek niekada nesužinosi nei kokios ten tikros kainos, nei kiek kas turi kainuoti. 
Štai taip truputį blondiniškai prasidėjo mūsų viešnagė. Truputį nusivylėm neradę savo kokteilių, bet juokdamosis nusipirkom vandens ir kritom į lovas  su viltim, kad rytoj bus sėkmingesnė diena. 

4 comments:

  1. Vos ne kasdien uzeinu I jusu puslapi paziuret, ar yra irasas is Bali. Pagaliau pasirode !!!!!!
    Linkiu nepakartojamu ispudziu ir irasu.

    ReplyDelete
    Replies
    1. Kaip malonu, kad kažkas pasiilgo mano įrašų. :)

      Delete
  2. Su tais lagamino arbatpinigiais prajuokinot :-) Dar esu girdėjusi, ka verslesni žmonės turistams parduoda muitinės deklaracijos blankus, kurie yra nemokami :-)

    ReplyDelete
    Replies
    1. Negi juos kas nors perka? :) Nors gal nematę pasaulio žmonės ir nelabai susigaudo. Aš tai jau esu įpratusi saugotis visokių pagalbininkų norinčių panešti mano lagaminą, niekad neduodu. Bet va draugė kol praėjo visas muitines jau rado lagaminą kažkieno rankose... :)

      Delete