Thursday, 6 December 2012

Pirmoji diena Balyje - Uluwatu, Padang Padang, Jimbaran ir nightlife



Pirma diena Balyje buvo labai produktyvi ir kupina įvairiausio žanro įspūdžių. Iš pradžių pirmu taikymu nuskuodėme į SPA masažui ir pedikiūrui, kuris gavosi labai cute su gėlytėmis ir be galo tinkantis prie mūsų atostogų nuotaikos.

Tada pasivaikščiojo po tiesą sakant nelabai įspūdingą Legian paplūdimį netoliese ir aš pasiklausinėjau kiek kainuoja banglenčių pamokos, kurias pasilikau ateičiai. Popiet gi sugalvojom, kad mums žūt būt reikia nuvažiuot į Uluwatu ir žinoma į visiems turistams rekomenduojama Jimbarran sea food barbeque. Tam tikslui greit susiradom vairuotoją, kuris dirba mūsų viešbuty ir jis visur mus apvežiojo, bei kantriai palaukė. 

Pirmiausia užsukom į Padang Padang beach, kuris yra vienas gražesnių Balyje. Ką jau ir belyginti su mūsų vietiniu. Žydras vanduo, baltas smėlis ir banglentininkai ant bangų taip ir vilioja pasilikti kuo ilgiau. Įsispraudęs tarp uolų, todėl žemyn nusileisti reikia siauru keliuku. Tiesa, reikia turėti mašiną ar bent jau motorolerį norint ten nusigauti, nes jis gan nuošalus.

Čia kažkas nufotografavo iš aukščiau (pasiskolinau iš interneto).


Bet daug smagiau būti žemai ir lakstyt per bangas, nei kažkur iš padangių reginiu grožėtis. Jau po truputį vakarėjo, todėl nuotraukos tokios apsiblausiusios. Gaila ilgai čia ir neužtrukome, nes norėjome pasižiūrėti saulėlydį kitur.


P.S. Beje labai panašus ir Balangan beach, kur mes iš pradžių norėjom važiuoti, bet vairuotojui būtų reikėję išsukti iš kelio ir nebūtumėm spėję atlikti visko pagal planą.

Juk mūsų tikslas buvo Ulluwatu šventykla ir saulėlydis tenais. Tikriausiai tai pats populiariausias metas ją lankyti ir ne vienas turistas turi panašią nuotrauką.


Deja daugiau nelabai ką ten ir pamatysi, nes į vidų galima įeiti tik per šventes ir ceremonijas. Ir tai tikriausiai ne turistams. Tuo tarpu ne švenčių metu galima pasigrožėti tokiais vaizdais, kurie mano draugei labai priminė Airiją.



Prie Uluwatu šventyklos knibždėte knibžda bezdžionių. Mūsų fainulka vairuotojas patarė saugotis Cheeky monkeys, nes jos vagia viską iš eilės, akinius, papuošalus ir šiaip viską, kas blizga ir patraukia jų akį. Tai puikiai ir pamatėme, nes kažkokia makaka jau skuodė su iš žioplo turisto nudžiautais akiniais, o kažkas ją gaudė. Bet man jos atrodė labai juokingos ir mielos. 


Vairuotojas mielai papozavo su bezdžione, kuriai obuolį padavė pro tvorą išlindęs šventikas (mielas, baltai apsirengęs, bedantis senukas, prižiūrintis pastatus). 


Ir šiaip ką tik atvykusioms turistėms naujasis draugas nepagailėjo patarimų, iš kurių svarbiausias ir labiausiai įsiminęs - niekam nesakyti, kad esam Balyje pirmą kartą. Maždaug suprantam mes jūsų kėslus ir nėra ko mūsų maustyti. Nuo to laiko pakeitėm dainelę ir į tradicinį ir visų labai mėgstamą klausimą atsakinėjom, oi ne pirmą kartą mes jau čia. Po kelių dienų tai nebebuvo labai toli nuo tiesos, nes iš sutrikusių šviežių atvykėlių virtome jei ne savim pasitikinčiomis žinovėm, tai bent jau šį bei tą išmanančiom keliautojom. Tuo labiau, kad žmonių kėslai čia visai nepikti. Daugų daugiausia užsidirbti pinigėlį kitą, kas visai suprantama žinant, kad vidutinis atlyginimas per mėnesį čia apie 150 dolerių.

Aš vargšą vairuotoją užverčiau klausimais. Man viskas buvo baisiai įdomu. Kaip čia žmonės gyvena? Ar didelė jo šeima? Kuo verčiasi? Kaip leidžia laisvalaikį? Pasirodo jo šeima yra didžiulė (8 vaikai) ir verčiasi žvejyba. Jis pats ne kartą praplaukdavo Gili salas su savo tradicine valtimi išsiruošęs į jūrą žvejoti barakudų. Todėl nenuostabu, kad šios salos jam nekelia jokių emocijų, ne taip kaip turistams iš užsienio. Apskritai žmonės Balyje retai, kur važiuoja atostogų, nes su tokiais atlyginimais toli nenukeliausi. Turėti savo mašiną ir laisvu laiku dirbti vairuotoju labai geras verslas, nes benzinas pigus, o turistų srautai nesibaigia.

Prie manęs tuo tarpu pristojo grupelė turistų iš Borneo ir vienas paskui kitą sumanė fotografuotis. Net ne grupinei nuotraukai, o po vieną. Aš susimąsčiau, ką jie pasakos giminiečiams rodydami nuotraukas? Žiūrėkite, kokią aukštą ir baltą moterį sutikome? Esu girdėjus, kad Europiečiams Azijoje taip nutinka karts nuo karto, bet vistiek nesitikėjau, kad kam galėčiau būti įdomi kaip turistinis eksponatas.


Tačiau fotosesija su naujaisiais draugais džiaugiausi neilgai, nes mūsų vairuotojas jau skubino į Kecak šokį, kuris vyksta saulei leidžiantis. Kadangi pavėlavome, teko sėdėti nugara į saulėlydį (kas be abejo anokia bėda ir įspūdžio negadino). Turiu prisipažinti, kad pirma mintis buvo, kur aš čia papuoliau ir kas čia vyksta, bet vėliau taip įsijaučiau, kad tikrai pajutau tvyrančią energiją ir vibraciją. Transo šokis, paruoštas pagal senovinę Balio legendą ir kuriamas grupės vyrų susėdusių ratu ir kartojančių įvairius garsus, pasitelkiant spalvotus personažus ir ugnį. Nėra jokių instrumentų ar veikėjų teksto. Tiesiog šokis ir vyrų sleidžiamas garsų fonas.Tebūnie jis skirtas turistams ir už mokęstį, bet ten slypi tokia jėga, kad jam pasibaigus dar kurį laiką jaučiau kažkokį keistą energijos perteklių. 


Vėliau nuvažiavom į Jimbaran paplūdimį, kuris garsėja jūrų gėrybių BBQ ant jūros kranto.  Ten suvalgėm skaniausią pasaulyje vakarienę žiūrėdamos į bangas. Tiesa ji buvo ne tokia ir pigi, bet tikrai to verta. O holizonte leidosi lėktuvai, nes oro uostas yra netoliese. Sėdėti tiesiai ant smėlio vos ne bangoms siekiant kojas ir mėgautis šviežiomis krevetėmis su egzotiniais padažais nerealus jausmas. Po truputį jau imiau patikėti, kad esu Balyje ir atostogauju.


Tačiau čia mūsų vakaras nesibaigė, nes laukė linksmybės su teenageriais banglentininkais. Jei prieš tai buvusį vakarą sugebėjome pasiklysti ir neaptikti jokio nightlife, tai šį kartą jau žinojom kur einam. Dabar pasirodo Australian school break'as, tai visa Kuta tiesiog užtvindyta pusnuogiais paaugliais, apsinešusiais nuo grybų ir žolės. Dar ilgai juokėmės iš mūsų tusovkės su bent dešimt metų jaunesniais draugeliais, bet buvo visai linksma. Apžiūrėjom Kutos naktinį gyvenimą pilną prostitučių, take-aways, vietinio jaunimo ir jau minėtų girtų pusnuogių teenagerių iš Australijos. O namo pargrįžom motoroleriais, kas mums pasirodė super cool idėja. Čia labai populiaru tarp vietinių su motoroleriais vežiot pusgirčius turistus po viešbučius. Juokingiausia derėtis dėl kainų. Jie visi pradeda nuo šimto tūkstančių rupijų, mes sakom dvidešimt, ir jie sako gerai. Kas yra pusantro svaro. Kitą kart sakysim dar mažiau. Tas motoroleris man labai patiko, lakstyt naktinėm gatvėm ir nardyt tarp mašinų. Jėga! Kaip norėčiau pati mokėti vairuoti... 
O grįžę dar kokią valandą mirkom mūsų viešbučio baseine, kol teko eit miegoti. 
Šiai pasakojimo daliai savaime suprantama iliustracijų neturiu. Bet esmė atrodė maždaug taip.


 Labai ilga diena, ir tai tik dar pradžia. Kaip galima nemylėti Balio, kuris gali pasiūlyti šitokią įspūdžių puokštę per vieną dieną? Aš jį jau karšai myliu. :)

1 comment:

  1. Na, žmonės gal piktų kėslų ir neturi, bet aplamai rekomenduotina nepažystamiems sakyti kad jau nebe pirmą kartą čia, kad viešbutis netoli (tik nesakyti pavadinimo) ir dar visaip gudrauti saugumo sumetimais. O jeigu man beždžionė akinius pavogtų-viskas, amen kelionei, nebematau toliau savo nosies :-)

    ReplyDelete