Friday, 14 December 2012

Ketvirtoji diena Balyje - Pura Besakih šventykla

Pati to nesitikėdama ir visai neketindama staiga supratau, kad aš dalyvauju tikroje, nesuvaidintoje hindu ceremonijoje. Prieš mane rūksta uždegtas smilkalas ir stovi gėlių krepšelis. Fone skamba rami muzika, o baltai apsirengę žmonės sudėję rankas prašo dievų malonės. Ir įvyko tai visai ne kur kitur, o Besakih šventykloje, kur nepaisant to, kad nusiperki bilietą gan agresyvūs apsaugininkai vistiek reikalauja vaikščioti tik su gidu, nes joje pastoviai vyksta ceremonijos ir turistai neturi teisės drumsti ramybės besimeldžiantiems. Todėl jei nepaimsite gido, jums nelies praeiti toliau šventyklos vartų, nors kaip ir minėjau turite bilietą. Arba bent jau stengsis neleisti. Visa tai gali būti gan šokiruojanti ir nemaloni patirtis, jei prieš tai šito nežinote ir esate nepasiruošę. Ir ypač Balyje, kur paprastai agresyvumo net su žiburiu nerasi. 
Laimei mūsų vairuotojas jau prieš kokią valandą bandė mus morališkai nuteikti deryboms su įkyriais gidais. Jis liepė nekreipti dėmesio ir tiesiog naglai eiti pro juos. Taip ir bandėme elgtis, bet garbės žodis, tai buvo sunkiau nei prastumti dramblį pro adatos skylutę. Jau taip anie užkniso neleisdami nei ramiai nieko pažiūrėt, nei pafotografuot vis lįsdami į kadrą, kad pagalvojom, jog geriau jau duosim jiem pinigų, kad tik paliktų mus ramybėj. Aplink sukiojosi dar keletas turistų porų, lygiai taip pat bandančių atsikratyti įkyrių prieplipų, tad mes nutarėm laikytis arčiau jų. Viena pora buvo iš Indijos, o kita iš Indonezijos, bet ne Balio ir visai ne hindu. Galiausiai indonezietis patapo mūsų vertėju ir pradėjo derybas su gidu. Mums buvo pasakyta, kad negalima drumsti ramybės besimeldžiantiems žmonėms ir eiti į šventyklą be dovanų dievams.
-Gerai, tada atnešim jiems dovanų, - pasakėm mes, - kur mums gauti tą gražųjį krepšelį su gėlytėm? 
Čia kaip mat pribėgo krūva vaikiukų su paruoštomis aukomis ir vėl prasidėjo derybos. Galiausiai vėlgi indoneziečio dėka kaina buvo nuleista nuo šimto tūkstančių rupijų (10 USD)  vienam žmogui iki dešimt tūkstančių (1 USD) dviems žmonėms. Mano Balietis pažįstamas vėliau sakė, kad labai lengvai prasmukome, nes kiti jo užsieniečiai ne kartą plojo tuos šimtus tūkstančių rupijų. 
Vargais negalais atsikratę įkyraus gido turėjome susiprasti ką daryti su tuo krepšeliu ir kažkaip kartu su indais buvom nukreipti į apeigas,  atlikti aukojimo ritualo. Indoneziečių pora, kuri įtariu buvo musulmonai žinoma nėjo. Taigi štai taip ir atsidūriau apeigų vidury. Priklaupėme ant kelių ir padavėm krepšelius moteriškei, kuri pastatė juos prieš mus ir uždegė po smilkalą. Tai tikriausiai buvo viena mistiškiausių mano patirčių, nes visiškai nesuprasdama kas vyksta pasijutau kažkokio labai svarbaus ritualo dalimi. Prie progos taip pat nutariau pasimelsti tokiam Dievui, kokį įsivaizduoju, nes iš tiesų juk niekas nežino kaip jis atrodo ir koks jis yra. Sėdėjau vienoje svarbiausių Balio šventyklų, esančioje aukščiausio vulkano papėdėje, iš kurio kaip tikima nusileidžia dievai, rankose laikiau gėlytę, girdėjau nesuprantamais žodžiais tariamą maldą ir uodžiau rusenančio smilkalo kvapą ir negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manim. Jei tuo tarpu čia nedalyvavo Dievas, tada nežinau, kur jis yra. To ką pajutau neįmanoma aprašyti ir perteikti. Man ta šventykla jau nebebuvo tik turistinis objektas, o krepšelis tik graži dekoracija. Viskas buvo tikra ir vyko su manim. 
Neįtikėtina, kad moterys niekada nepavargsta kiekvieną dieną kurti krepšelius su didžiuliu dėmesiu ir atnašauti dievams tris kartus per dieną.  Jie yra visur, prie parduotuvių, gatvėse, mažose šventyklėlėse, restoranose. Visur prašoma malonės ir dėkojama. Visur jaučiamas tikėjimas aukštesne jėga. Ir manau ji tikrai globoja šiuos šiltus, mielus, kartais naivius, o kartais apsukrius žmones. O taip pat ir mus, žioplus Europiečius bent jau kol esam čia. Vėliau tradiciškai praliupo lietus ir skuodėm link mašinos. Tikrai keista su tuo lietumi. Jis visuomet prasidėdavo arba prieš pat aplankant šventyklą, arba jau viską apžiūrėjus. Niekada mums būnant viduje.  Gal čia taip susitarta iš aukščiau? 


















4 comments:

  1. Unikali patirtis, sakyčiau. Aš vat užvakar Taline įsliūkinau į cerkvę, pamačiau kaip tuntas skaruotų moterėlių šviečia cerkvės vidų. Irgi nekasdien pamatysi ;-)

    ReplyDelete
    Replies
    1. Na, taip irgi savotiška egzotika. :)

      Delete
  2. Skaitau Tavo įspūdžius, pati prisiminimais vis grįžtu į Balį ir pajuntu, kaip plačiai šypsausi besidžiaugdama, kad ir Tau ta vieta tokia užburianti pasirodė :) Gaila tik truputį dėl lietaus, bet kaip supratau, nebuvo taip blogai, ar ne?

    ReplyDelete
    Replies
    1. Lietaus biski tik Ubude buvo, bet ir tai ne kiekviena diena... Bet kazkaip net kai lydavo per daug demesio nekreipdavom. Gi vistiek ziauriai karsta. Mes suspejom dar pries didiji liuciu sezona galima sakyt. Man tavo ispudzius irgi labai smagu paskaityt buvo... Net grizus vel paskaiciau ir palyginau. Gaila tik, kad mes motorolerio nemokam vairuot. :(

      Delete