Friday, 7 December 2012

Antroji diena Balyje - Surfer Girl

Bali Court viešbutukas, trims dienoms tapęs mūsų namais.
Atrodė lygiai taip kaip nuotraukoje
Šiaip jau pagal mano pradinį planą šiandien turėjome traukti į Ubudą, tačiau nutarėm pasilikti Legian dar dienai. Mus pasitiko saulėtas rytas, tiesiog viliojantis praleisti pusdienį paplūdimyje ir žadantis puikų orą. Kaip gi galima atsisakyti tokio džiaugsmo? Nors mūsų viešbutis buvo su baseinu ir visa kita, pavalgę pusryčius kuo greičiau nuskubėjome prie vandenyno. Vis dėlto mes labiau beach girls, o ne pool girls.  Paplūdimyje tikrai nepanuobodžiausi.  Iš pradžių reikia susirasti ir išsidėrėti gultus. Negi gulėsi ant purvino, šlapio ir pilko smėlio? Nors Balyje tikrai netrūksta puikių paplūdimių, bet Kuta, Legian ir Semyak yra populiariausi jaunimo tarpe. Tiesiog protu nesuvokiama, kur čia slypi paslaptis, nes kuo jau kuo, bet gražiu smėliu ir jaukia aplinka jie tikrai negali didžiuotis. Už tai gali pasigirti bangomis (labai tinkačiomis pradedantiems ir ne tik banglentininkams) ir be abejo - vakarėliais. Štai jums ir atskymas. Dėl šių priežąsčių čia prisirenka galybių galybės įdegusių raumeningų lentų mėgėjų iš Australijos ir viso pasaulio. O jei prieš tai ir nebuvai banglentininkas, tiesiog širdis neleidžia neišbandyti šio sporto bent kartelį.



Susiradus gultą ir susireguliavus skėtį, kita užduotis buvo susirasti banglenčių ekspertą. Visų pirma yra oficialios mokyklos, kurios auklėtiniams nesibodi užmaukšlinti šalmų ir susišluoti po 50 USD už pamoką. Tiesą pasakius grupelė šalmais pasidabinančių veikėjų man atrodė švelniai tariant juokingai. Čia panašiaip kaip važinėjant riedučiais žmonės užsideda apsaugas ant visų galų ir bijo pajudėti. Nelabai supratau, kuo ten tas šalmas plaukiojant banglente gali būti naudingas, na nebent jau visai nesugebėtum išlaikyti pusiausvyros ir verstumeisi per galvą. Aš savo ruožtu patraukiau ieškoti kokio dude, kuris galėtų pamokyti skrosti per bangas už mažesni mokęstį ir nesikėsintų man užmauti to juokingo šalmo. Tokį rasti ilgai neužtruko. Susiderėję pamoką valandai už 20 dolerių ir priedo nelimituotą naudojimąsi lenta, patraukėme į bangas. Na nėra jau taip lengva kaip atrodo nuo kranto turiu pasakyti. Tikrai nemažai jėgų reikalauja šis sportas. Vien ką reiškia nusitempti lentą gylyn, didžiulėms bangoms lūžtant ant galvos. Tuo labiau, kad mano mokytojui mažos bangos nepasirodė pakankamas iššūkis, atseit labiau tinkamos tiems viščiukams su šalmais. Aš gi pagal jo supratimą turėjau sugebėt nučiuožt nuo daug didesnių.  Tai ir stengiausi... Ir kartais man netgi pavykdavo! Todėl labai savim didžiavausi. Nežinau kiek mes laiko taip praktikavomės ir kiek kartų kritau, nusibrozdinau kelius ir prisirijau sūraus vandens, bet buvo labai smagu. Vėliau padarėm pertrauką, nes jaučiau, kad tuoj mane su visa banglente nuplaus į jūrą. Mokytojas dingo iš akiračio, todėl po kažkiek laiko nutariau vienau lįsti į vandenį ir pašokinėti ant mažų bangelių. Bet štai kur buvęs kur nebuvęs šis vėl išdygo ir nutempė mano banglentę gylyn. Maždaug, ko tu čia smulkiniesi, juk gali geriau. Ką jau ką, o motyvuoti jis tikrai sugeba.  Manau, kad mano visa pamoka užsitęsė tikrai ilgiau nei valandą. Galbūt būtų tęsusis ir dar ilgiau, bet po kurio laiko tiesiog nebeturėjau jėgų (šiaip ar taip vakar parsibastėme namo gal 5-tą ryto, sveikata gi ne geležinė). Turbūt neverta net minėti, kad visą kūną skaudėjo dar kelias dienas. Nieko keisto, kad tie banglentininkai tokie raumenuoti ir stiprūs.
-       Čia beveik, kaip joga ant vandens, - pasakiau, - reikia susikaupimo, koordinacijos, beigi išlaužus įvairias pozas stengtis nenukristi.
-       Taip, tikrai, - atsakė mano dude, - kaip ir jogoj čia galima stovėti ant galvos.
Nieko nelaukęs čia pat man tai pademonstravo!!! Taip, jūs supratote teisingai - nučiuožė banglente stovėdamas ant galvos!!! Aš taip ir likau be žado. Labai įspūdinga turiu pripažinti. Pakartojimo deja nebuvo. Bet įtariu toks triukas patyrusiems banglentininkams vienas niekis.


Kol aš mokiausi patapti surfer girl, Roberta sausumoje džiaugėsi įvairiausio žanro prekėmis ir paslaugomis. Prekeiviai tiesiog ėjo konvejeriu ir siūlė tatuiruotes, masažus, manikiūrą, aitvarus, apyrankes, cukraus vatą... žodžiu you name it. Grįžusi atgal radau draugę jau su manikiūru  ir besiderančią dėl kasyčių pynimo. Gavosi visai gražus rezultatas kaip už 2 dolerius. Aš po ilgų derybų nusipirkau keletą apyrankių , kaip tikrai beach babe ir priklauso. Tada laimingos papozavome ant lentos.
 

Vėliau netoli mūsų viešbučio aptikome labai fainą Tailandietišką restoranėlį su itin šnekia padavėja. Ji kaip tik dėjo aukas Dievams ir mielai nusišypsojo nuotraukai. Po to prisėdo prie mūsų pratęsti pokalbio. Aš tuo tarpu mėgavausi kokoso pienu iš gigantiško dydžio riešuto. Nenorėčiau, kad toks užkristų netyčia ant galvos.


Žinoma kaip gi apsieisi ir be super pigaus masažo ir SPA. Mes tai negalėjome niekaip.


Vakare sugalvojau, kad labai noriu nueiti į vieną Roof top terasą, bet taip iki jos ir nedaėjom, nes pakeliui pamatėm krūvą  paplūdimio barų su minkštais bean bags (tokiais beformiais maišais ant kurių galima išsidrėbti kaip tinkamam, labai populiarūs šitam krašte) tiesiai pajūry ant smėlio, knibždėte knibždančių lankytojų. Vos radome vietą atsisėsti. Niekaip nesuprantu kodėl jei man yra galimybė rinktis iš dviejų kelių aš visuomet išsirenku neteisingą? Jei pirmą dieną būtume patraukę į kitą pusę, tikrai būtume aptikę tą mūsų taip ieškomą night life. Bet kur tau... Mes gi ryžtingai nužygiavome visai priešinga kryptimi.
O štai šį vakarą tikriausiai likimo pirštas ar koks karmos dėsnis atvedė būtent čia. Nepraėjus nei dviems sekundėms prie mūsų prisistatė įdomi porelė Šveicarų. Dėdulė bosas ir gerokai  jaunesnis jo pavaldinys atostogaujantys kartu. Mums tai pasirodė be galo keista, na bet gal ir taip įmanoma ilsėtis. Paaiškėjo, kad jie kaip tik rytoj važiuoja į Ubudą ir mielai pasisiūlė mus pavėžėti. Va kaip puiku ir nebereikėjo sukti galvos, kaip ten nusigauti. Labai mėgstu naudingus sutapimus gyvenime, bet ne viskas ateina už dyką. Štai man prieš tai teko išklausyti visą dėdulės skyrybų su žmona istoriją, o po to dar ir skyrybų su mergina istorija, beigi istoriją kaip jis metė ir pradėjo vėl rūkyti iš didelės depresijos. Nerūpestingi atostogų plepesiai nuotaikai pakelti. Labai tikėjausi, kad rytoj mašinoj jis jau nebeturės kuo dar pasidalinti, nes kiek gi gali žmogui nesisekti? Taigi pavakarojome, susitarėme, kad jie mus rytoj paims ir patraukėme atgal. Pakeliui tikėjausi, kad sustos koks motoroleris ir vėl bus galima smagiai palakstyti naktinėmis gatvėmis, bet deja niekas nepasitaikė. Tiek jau to, ir be motorolerių galima apsieiti.

4 comments:

  1. Smagiai nuteikė pasakojimas:)) Ypač juokiausi iš to dėdulės, pasakojančio savo bėdas:)) Taigi - nieko už dyką nebūna:))

    ReplyDelete
    Replies
    1. Taip, galeciau but kvalifikuota psichologe. :) Idomu ar ir tas jam dirbantis berniukas vis turejo tokiu istoriju klausytis? :)

      Delete
  2. O man patiko paplūimio istorijos. Labai panašu kaip Palangoj-"čeburiekai, šaltas alus" :-) Tik aišku labiau norėtųsi būti Balyje....

    ReplyDelete
    Replies
    1. Taip, būtent. Labai primena. Kuta ir Legian labai turistinės Balio vietos, tai nėra atokvėpio nuo pardavėjų. Net saulėlydį sunku ramiai pažiūrėti. :)

      Delete