Wednesday, 17 October 2012

Žinutės

Vieną kartą Amerikoje buvo vykdoma neįprasta reklamos kampanija. Šalia didžiųjų valstijos kelių milžiniškose reklamos lentose buvo skelbiamos žinutes, daug įtaigiau kviečiančias pas Dievą, nei įprastos nuobodžios Biblijos citatos.

„Susitikime mano namuose, sekmadienį, prieš rungtynes- Dievas“
„Reikia pakalbėti- Dievas“.
„Ar perskaitei mano bestselerį Nr 1? Bus testas- Dievas“.
„Ei, neversk manęs čia nusileisti- Dievas“.

Nežinau ar jūs tikite Dievu? Aš pavyzdžiui tikiu. Netikiu religija ir dogmomis, bet tikiu Dievu. Tai, kuo tikiu man yra daug daugiau nei religija. Todėl ir pasipiktinimas dėl Romeo Castellucci spektaklio ar filmo apie Muhamedą man atrodo neadekvatus. Jei yra juos garbinančių žmonių, kodėl negali rastis žmonių, kurie turėtų teisę to nedaryti?

Bet aš norėjau pakalbėti apie žinutes, kurias gauname pačiais neįprasčiausiais būdais. Tada, kai mums jų labiausiai reikia. Gal čia kokia beprotystės forma, bet man pastaruoju metu atrodo, kad visi žmonės, kuriuos sutinku ar įvykiai kurie nutinka, stengiasi kažką svarbaus pranešti. Svarbaus asmeniškai man. Nes savo vidinio balso ne visada klausau. Reikia kažkokios žinios iš išorės.

Štai sėdžiu ir geriu žalią arbatą su šviečiančių skulptūrų meninku, kurį matau pirmą kartą. Kažkodėl jam pasakoju apie savo rašymą ir nuostabą, kad jis ne toks blogas, kaip pačiai kartais atrodo. Ir štai jis net neskaitęs nei vieno mano teksto imą skaityti man paskaitą, kad aš be abejo galiu rašyti, ir netgi turėčiau rašyti angliškai. Kaip mat ima man siūlyti visokių patarimų apie rašymo tobulinimą, metaforų kūrimą ir saviraišką.

Kitą dieną sėdžiu ir valgau salotas su bankų analitiku ir jis man ima aiškinti, kad tokių stiprių žmonių, kaip aš jis žino gal du. Jis beje mato mane antrą kartą. Tačiau nepaisant to ima girti mano charizmą ir tikslų siekimą. O viduje aš jaučiuosi tokia sutrikusi ir tuo tarpu galvoju, kiek gi aš turiu kaukių jei jau žmonėms palieku šitokį įspūdį.

Ir štai lėktuve sėdžiu šalia tokiu vengro, kuris man aiškina, koks įdomus mano gyvenimas ir kokia aš turėčiau būti laiminga turėdama šitokias galimybes keliauti.
Aš tuo tarpu stengiuosi išmokti nebespoksoti į tuštumą, o atsukus jai nugarą apkabinti visus žmones, savo pasiekimus, savo namus ir darbą, kuriuos visa laiką laikiau antraeiliais dalykais. O kas svarbiausia – atsisukti į save visam šitam lėkime. Tiesiog sustoti ir susirasti savo žvaigždę danguje. Nes jei tau dovanoja žvaigždę, jos niekaip nebegali grąžinti atgal. Ji tebebus danguje net ir tada, kai užuot žiūrėjęs aukštyn, kėblinsi beveik nosimi siekdamas šaligatvį.

Bent jau artimiausius keletą milijonų metų.

Ir kažkodėl tai teikia paguodos.

7 comments:

  1. Labai mielas irasas. Grazu ir malonu skaityti;)

    ReplyDelete
    Replies
    1. Ačiū. Kartais bijau publikuoti asmeniškesnius įrašus. Tačiau kai pastaruoju metu mano viduje vyksta tiek dalykų, kai kurių tiesiog negaliu neužrašyti. :)

      Delete
  2. pritariu, labai siltas ir asmeniskas, bet tuo paciu priverciantis susimastyti, irasas. Kad rasyti turetumei angliskai pritariu!! Sitiek zmoniu praranda galimybe skaityti tokius siltus gyvenimiskus irasus! Tikriausiai jau minejau, kad tavo blogas yra vienas is nedaugelio (nors google reader'yje ju turiu nemazai),kurio irasas, kaip desertas (kaip cherry on the top of the cream :) ), o griztant prie veidu, man atrodo, kad zmones (as) nesusimastom apie tai, koki pedsaka paliekame sutiktu zmoniu gyvenime, pirma karta arba su kuriais dirbame pvz (ilgaamziai draugai, manau yra kita kategorija), Musu kompanija kiekvienais metais daro 360 review (tuos pacius klausimus atsakai pats plius 6 zmones su kuriais tiesiogiai dirbi, klientai, kolegos ar kt kontaktai ir tik pasiskaiciusi komentarus as suprantu, kokia nuomone yra zmones susiformave apie mane, nors strodo, ateini i ofisa, dirbi savo darba, tobuleji ir sieki augti. Oij kiek prirasiau, bet ka norejau pasakyti, kad man atrodo zmones yra tokios butybes (aisku galbut ne visi), bet kad ir kokia bebutu sumaistis viduje, isore turi likti stipri, nes vidu zinome tik mes patys ir ne visiems ja norime atskleisti, o isore yra tai, kas mes esame ir visada busime :)

    ReplyDelete
    Replies
    1. Eglute ačiū už komentarą ir gražius žodžius. Angliškai vistiek nežinau ar kada pradėsiu rašyt. Nemoku dėliot minčių taip gerai kaip lietuviškai. Kol ką nors sukurpčiau, visa amžinybė praeitų ir galiausiai viską mesčiau.
      Tikra tiesa ką pasakei apie vidų ir išorę. Iš tiesų tai man atrodo, kad kiekvienas mes matome tokius žmones, kokius pagal savo supratimą galime matyti. Petrui aš nebūsiu ta pati Laura, kaip ir Onutei. Kaip ir man Petras nebus tas pats žmogus, koks jis bus Daratai. Todėl visa realybė yra daug maž subjektyvi. Mes suvokiame žmones pagal savo santykį su jais.
      As irgi daznai nesusimastau koki pedsaka palieku kitu zmoniu gyvenime. Kaip ir pati ne visada duodu kitiems zinoti, kad galbut kazkada jie manyje ka nors pakeite ar itakojo. Is tiesu tai reiketu dazniau. :)

      Delete
  3. Aš tikiu, kad tu tokia ir esi. Ir sugebanti rašyti (nes blogo įrašai tai patvirtina), ir charizmatiška (iš to ką rašai ir pasakoji, matyti), ir tavo gyvenimas tikrai spalvingas :) Dar pridursiu, kad mandagi ir geraširdė. Nes irgi matyti :) O iš tiesų kiekvienam žmogui mes turim atskirą kaukę. Su vienu gali būti vėjavaikė, su kitu itin rūpestinga, trečias sakys, jog tu itin griežta ir neatsipalaiduojanti, o kiti du galvos, jog tavo gyvenime nėra rūpesčių. Tai iš tiesų priklauso nuo paties kontakto ir santykio su tuo asmeniu, paties asmens savybių ir bendravimo. Aš su vienu žmogumi šneku apie meną, klasikinę muziką, mes bendraujam pagrinde šiomis temomis, jam tai aktualu, man ir smagu, mes einam į teatrą, filharmoniją, koncertus ir pan. Kas nors iš kitos aplinkos pavadintų mane snobe, ar ne taip gražiai, "pensininke". Bet su kitu žmogum galiu siausti iki ryto David Guetta koncerte, o kitą dieną apsilankyti jaukioje salytėje paklausyti bliuzo. Na, čia galbūt priklauso nuo pomėgių gausos ir nuo paties žmogaus visapusiškumo. Kuo daugiau "kaukių", tuo žmogus visapusiškesnis ir imlesnis, tuo su juo maloniau bendrauti, tuo jis įdomesnis :) Kažkaip čia nukrypau nuo pagrindinės temos. Bet kuriuo atveju, džiaugiuosi, jog tų žinučių iš Dievo yra ir jos kažkur veda :)

    ReplyDelete
    Replies
    1. Dėkui už komplimentus. Aš iš tiesų nustembu, kai žmonės mane vienaip ar kitaip įvertina. :) Bet žinoma malonu, kai iš gerosios pusės. Labai pritariu dėl skirtingų veidų su skirtingais žmonėmis. Bet gal ir nebūtina visada ir su visais būti 100 procentiniu savimi. Ir tikrai, kuo žmogus turi daugiau pomėgių, tuo įvairesnių kontaktų gali rasti bei atsidurti ten, kur šiaip jau gal neasidurtų, bei gauti patirties, kurios šiaip gal ir negautų. Su tokias žmonėm visada yra apie ką pasišnekėti. :)

      Delete
  4. Laura, koks gražus įrašas... Žinai, perskaičiau ir tada pasižiūrėjau publikavimo datą. Ir plačiai nusišypsojau sau viena prie kompiuterio, nes būtent šią spalio 17 man atsitiko toks dalykas, apie kurį, gaila, taip ir neparašiau įrašo, bet "aš norėjau pakalbėti apie žinutes, kurias gauname pačiais neįprasčiausiais būdais. Tada, kai mums jų labiausiai reikia. Gal čia kokia beprotystės forma, bet man pastaruoju metu atrodo, kad visi žmonės, kuriuos sutinku ar įvykiai kurie nutinka, stengiasi kažką svarbaus pranešti. Svarbaus asmeniškai man. Nes savo vidinio balso ne visada klausau. Reikia kažkokios žinios iš išorės." Pasirašau:)

    ReplyDelete