Thursday, 19 May 2011

Kettners - žvakės, pianinas ir šampanas

Panašu, kad sekmadienio kepiniai buvo laikinas nukrypimas ir savaitės bėgyje šis priepuolis nebepasikartojo. Nutariau sugrįžimą į savo įprastą esatį apdovanoti vakariene Kettners. Nemažas pastatas knibždėte knibždėjo žmonių. Kampe grojo pianinas, o tiesiai prieš akis rymojo saldūs torčiukai. Viskas taip elegantiška. Jaukioj prietemoj šviečia žvakės. Interjeras skoningas ir mielas. O Ladies rooms - tikras buduaras su raudonom sofutėm. Beje, manau beveik visi padavėjai čia gėjai arba italai. Tokie jau išsičiustę, plaukus žele susilaižę, net barzdeles tikriausiai susišukavę.  Tačiau aptarnauja greitai, puikiai ir paslaugiai. Dar ir akį pamerkia karts nuo karto (čia tie kur italai tikriausais, ne gėjai).
Tai vienas seniausių Londono šampano barų-restoranų. Jis pačiame centre, apsuptas daugybės teatrų, todėl lankytojų netrūksta. Kadaise žinokit čia mėgo pasisėdėti net Oskaras Wilde's bei Agata Christie. Dabar gi trijų aukštų pastatas siūlo privačius kambarius vakarėliams, didžiulį restoraną su gyva muzika, šampano barą, desertų barą, o ir pati Keira Knightley buvo užsukusi. Linksmiausia dalis - menu du jour, kuris du patiekalus siūlo už malonią, piniginės per daug netuštinančią kainą - 14.50 svaro. Ypač patiko makaronai su džiovintais pomidorais, bazilikais ir grietinėlės padažu. Neturėtų būt sunku pačiai namie pasigamint. Reikės bandyt prie progos.
Žodžiu, jaukiai pasisėdėti, plepant su drauge fone skambant pianinui daugiau nieko ir nereikia. O dar kai pasidalini šokoladinį desertą ir išgeri žalios arbatos su žiedlapiais... Gyvenimas toks gražus atrodo.  


Tuesday, 17 May 2011

The Regents Pizza Islington


Viskas dabar man aišku. Jei kada pirksiu butą, tai tik Highbury and Islington arba aplink Angel. Šitiek puikiausių vietų šitos apylinkės sukaupę. Be to į darbą visai netoli būtų. Na, žinoma tai nereiškia, kad aš ketinu tam pačiam darbe visą laiką ir dirbti. Taip pat nereiškia, kad ketinu pirkti tą butą. Bet jei ketinčiau, tai tikrai pirkčiau čia. Pinigai? Butų kainos? O kiek tas butas kainuoja?  
Kaip mano naujai atrastas mylimiausias rašytojas Muramakis sako - pasaulyje egzistuoja tik dvi kategorijos žmonių: vidutinybės realistai ir vidutinybės idealistai. O jūs tamsta esate vidutinybė atitrūkęs nuo realaus pasaulio. Įsidėmėkite tai. Nežinau, kaip tos dvi kategorijos žmonių susiformuoja, bet man kažkaip atrodo, kad realistams paprasčiau ir ramiau gyventi. Jie bent jau suvokia, kad yra vidutinybės. Tuo tarpu idealistai prisifantazuoja nebūtų dalykų. Ir tokie jie sau puikūs atrodo, tokie nerealūs. O jų siekiai bei svajos tokie originalūs ir žinoma unikalūs. Tiems realistams net į galvą nešautų apie kažką toookio dūmoti. Todėl ir sakau, kad jiems paprasta... O mums idealistams... Ech...
Bet esmė tame, kad aš norėjau papasakoti gi apie picą, kurią netikėtai šiandien ragavau. Su buvusia kolege susibėgom paplepėti. Vieną kitą bokaliuką alučio išlenkti. Nusivedė ji mane į tokią hipišką piceriją. The Regents ana vadinasi. Pavadinimą tik išėjus laukan pamačiau, nes ant meniu jis neužrašytas, niekur kitur irgi jokio ženklo nemačiau, o kolegė išvis galvojo, kad šita vieta vadinasi Green Crumble ar kažkaip panašiai. Picos labai skanios, yra net tokių įdomių variantų kaip antai buvių ir gorgonzolos pica. O alaus pusės pintos bokaliukai itin elegantiški, beveik kaip vyno taurės. Yra čia didžiulė krosnis, kur tos picutės pašaunamos ir visas pubas/restoranėlis maloniai kvepia bazilikais. Publika - linksmieji media atstovai, kurie tas pats kaip meninkai, tik ne su nuprotėjusiu išsišokėlių stiliumi (na, visokiom silkėm ant galvos ir panašiai). Tokie labiau eco friendly, dviratininkai su džinsiukais ir skybėlėm. Žinoma interjere absoliutus chaosas, niekas nesiderina. Bele kokių rūšių kėdės, stalai, sofos... Valgiaraštis užrašytas kreida ant lentos irgi bele kaip. Barmenė - jauna mergaičiukė su kuodu, perklausianti kas antro sakinio. Mano kolegė atkakliai bandė išklausti ar nėra picoje česnakų. O česnakinio aliejaus? O kaip dėl česnakinės druskos? Sutrikusi barmenė, užtikrino, kad nerasime picoje anei jokio česnako pėdsako, net per kilometrą jo neužuosime.
Žodiu viskas kaip turi būt, kad pasijusčiau kaip namie.
Nenuostabu, kad pokalbis rutuliojosi panašia kryptim... Man tai nesvarbu mašinos markė, kam čia mokėt milijonus pinigų už kokį BMW, gerai man ir kokia papigiai, svarbu, kad važiuotų. Dizainerių rūbai man irgi nereikalingi. Ir ko tie žmonės pasiema milijoną paskolų, kad kokią nesamonę nusipirktų, o po to išsimokėt negali? Niekaip nesuprantu - bylojau aš bekramsnodama traškią picą aplietą pipiriniu aliejumi.

Monday, 16 May 2011

Intelektualioji namų šeimininkė

Taip taip, dabar mano būseną galima įvardinti būtent šitaip. Kažkokiu nesuprantamu stačiai antgamtišku būdu atsirado begalinis noras šeimininkauti, kuistis po namus ir kepti pyragus. Tiesą sakant tai nelabai kokia iš manęs pyragų kepėja. Iš pradžių į sausainius vietoj kepimo miltelių prifarširavau sodos, o kitą sykį ir taip be galo saldų šokoladinį pyragą nusaldinau aviečių ogiene. Bet tai kaip žinoti prieš perkant kokio saldumo ta uogienė bus? Geriau sekasi su nesaldžiais gaminiais. Mano pomėgis keisti receptus ir viską gaminti pagal savo supratimą su pyragais nepasiteisina. Čia jau reikia laikytis griežtų taisyklių, kepimo temperatūrų ir matmenų. Štai sekamdienį kaip tikra namų šeimininkė įsijungiau virtuvėj Valandą su Rūta ir besiklausydama kaip Merūnas porina savo meilės istoriją ruošiau marinatą vištai. Akimirką save pagavau kažkokioje kitoje realybėje ir niekaip nesuprantu ar čia su senatvės artėjimu visiems taip nutinka? Kur dingo tie laikai, kai mano firminiai patiekalai buvo salotos iš maišelio ir enchiladų pakuotė, reikia tik mėsos pridėti ir viskas gatava? Sudėtingesniems gaminiams gailėjau savo brangaus laiko. Dabar gi maisto gaminimas man tapo malonumas ir pramoga. Net uoliai egzaminui besiruošiančias kambariokes nustebinau savo vištiena su klevų sirupu ir soja.  
Maža to nusipirkau dar ir kambarinę gėlę beigi vazonų, kur ketinu auginti mėtas, čiobrelius ir krapus, jau nekalbant apie tai, kad visas daržas kantriai laukia mūsų priežiūros ir dėmesio.  

Negalėdama atsistebėti savo elgsenos ir naujų hobių atsiradimu, vistik džiaugiuosi, kad bent pomėgis kultūrai neišgaravo. Antai šeštadienį apsilankiau Nacionaliniame Londono teatre ir pažiūrėjau Čechovo pjesę Vyšnių sodas (Cherry Orchard). Mano naujasis pažįstamas brazilas pasirodo ten dirba, todėl maloniai mane pasikvietė ir dar labai geras vietas suorganizavo. Tiesa, pats per spektaklį vos neužmigo, nes jam mat pritrūko veiksmo ir siužeto. Man tai iš tiesų patiko. Pirmam veiksme gal viskas ir lėtokai vystėsi, be to reikėjo susigaudyti, kas visi tie žmonės scenoje. Bet apie vidurį jau įsijaučiau ir vaidyba buvo neišpasakytai gera beigi dramatiška. Labai patiko kaimiška atmosfera ir rugių pėdai scenoje. Dėl šio reikalo net Eurovizijos žiūrėjimą paaukojau.
Ir dar pastaruoju metu esu užhipnotizuota pono Hakuri Murakami (kodėl aš vis noriu rašyt Muramaki, kaip kos suši-maki?). Pradėjau skaityti jo Avies Medžioklę ir negaliu atsitraukti. Iš tiesų tai truputėlį bijojau ir abejojau, nes buvo pažįstamų, kuriems šis rašytojas visai nepatiko. Tik jau ne man. Puikus, nuostabus, pasakiškas rašytojas. Kaip smagu atrasti kažką naujo, šitaip įtraukiančio... Kaip gera jį skaityti. Tiesiog drugeliai pilve skraido. Internetu užsisakiau dar keturias jo knygas. Garbingai įrašau prie savo mėgstamiausių sąrašo – Coelho, Irvingo ir Bacho.
Štai vat tokia apsiskaičiusia ir apsišvietusia namų šeimininke po truputėlį tampu. Bet įtariu, kad čia laikinas asmenybės susidvejinimo atvejis, nes valiūkiškoji keliautoja, panelė Laisvė Nenuorama jau ima žiovauti ir baksnoja alkūne į šoną. Taip, taip, jau greitai,- jai sakau. -Pakentėk dar truputį. Juk reikia pasodinti krapų ir čiobrelių prieš keliant sparnus.  

Monday, 9 May 2011

Gossip girls in the Rocket

Kaip ten sakoma? Neduok pavalgyti, duok paplepėt? Bet gal galima valgymą su plepėjimu derinti? Ar nelabai? Kadangi aš tai tikrai mėgstu plepėti ir man beaušinant burną paprastai atšąla maistas, saugiausias variantas yra salotos. Tačiau jei jau pietauja keturios plepios mergaitės ir įsiterpt į pokalbį nelabai išeina, tai lieka laiko ir maisto kramsnojimui.
Orai paskutiniuoju metu mus lepino, todėl iš pradžių planavomi pikniką Astos atvykimo į Londoną proga, tačiau savaitgalio link dangus ėmė niauktis, o prognozės liūdnėti. Taigi saugumo sumetimais užsisakėme staliuką the Rocket Mayfair.
Diena pateikė siurprizų ir vis dėl to pasitaikė šilta, netgi truputį saulėta, bet negi jau bekeisi čia planus. Apsiavus aukštakulnius ir vėjui plaikstant mano suknelę, žengiau turtuolių alėja. Iš vienos pusės puikavosi Dior, iš kitos Valentino. Restoranų stalai bolavo baltomis staltiesėmis. Mielos blondinės, pasidabinusios dizainerių akiniais ir rankinukais gurkšnojo mineralinį vandenį. Perpus žemesni jų palydovai žydrais marškiniais ir mokasinais paslaugiai nešė pirkinių krepšius. Kaip tik šiuo metu skaitau Parduotuvių maniakės memuarus apie jos desperatišką bandymą nusipirkti krepšelį su angeliuku Milane už du tūkstančius eurų. Taip, visa tai labai priminė knygos herojės pasaulį. Toks iščiustytas, saldus, gražus ir rožinis. Besidairydama vos neatsirenkiau į vieną ponią ryškia rožine suknele ir oranžiniais nagais. Žinoma diržas puikavosi Chanel ženklu. Kiek gi vis dėl to reikia pastangų priklausyti grietinėlei? Iš tiesų tai tobulumas toks nuobodus.
Gerai, tarkim šitaip kalbu iš pavydo. Nors niekad nejaučiau didelės aistros dizaineriams. Ir tik nereikia jau liaupsinti jų rūbų kokybės. Esmė gi čia šviečiantis logotipas ir laimė žinoti, kad tave papuošė Miu Miu. O jau Luis Vuiton man išvis kelia alergiją. Visi rankinukai vienodai rudi ir dar raidėmis išrašinėti. Negi rimtai jie kam nors iš tiesų gražūs? Ach taip, pamiršau. Kokybė. Žinoma kokybė.
Mergaitės jau manęs laukė, nes aš ir vėl sugebėjau pavėluoti. Bučkis. Bučkis. Prasideda gandų seansas.
- Nesuprantu, kaip kitos sugeba rasti tuos mielus vyrus, o aš vis užkimbu už kažkokių netikėlių, - atsiduso Julia.
- Mieloji, jau nuo pat pradžių galėjai įtarti, kad su Davidu nieko gero neišeis. Juk jis gyveno su mergina ir ją apgaudinėjo su tavimi, - rodome savo moterišką išmintį.
- Aš už tai užsiregistravau My Single Friend, ten pilna cute guys. Ir tau labai rekomenduoju, - dėsto Lina, - Štai su vienu jau susitariau eiti į pasimatymą. Beje mano kambariokė susidėjo su kaimynu, bet irgi tam website užsiregistravo. Mat tas kaimymas plikas ir truputį aptukęs, nors aš asmeniškai manau, kad jis visai good looking.
- Kaip čia taip gali būti?, - stebimės mes, - Aptukęs, plikas ir good looking?
- Na gerai jis turi minkštą pilvą. Gal ir nėra itin aptukęs.
- Minkštą pilvą, - jau kvatojame mes.
- Taip, jei palieti jo pilvą, jis nėra tvirtas, o kaip koks mikštimas sulenda atgal.
Mes jau plyštame juokais. Ach kaip aš pasiilgau vienišų merginų kalbų. Pagaliau malonus pokytis nuo pokalbių apie vaikus, mokslus ir šeimyninį gyvenimą (kaip supratote apie tai kalbu ne aš, tik klausau).
- Dar Sara įdarbino Froniką, kurios niekas pakęsti negali, - pasakoja Lina, - Jai keturiasdešimt, bet ji neturi savo namų ir gyvena pas kitus žmones kaip auklė. Deja anie ją išmetė, taigi miega ant Saros sofos ir skundžiasi, kad negauna algos.
- O ta Veronika pasamdyta vadovauti Saros verslui, kai pati neturi nei grąšio?,- klausia Julia.
- Ne Veronika, o Frrrrrrrrrronika. Tikrai nieko gero negalima tikėtis iš žmogaus tokiu vardu. Ir dar jos ūgis du metrai.
- Bet tik pagalvokite Jordan aštuoneriais metais jaunesnis argentinietis draugas nešneka angliškai, - labai logiškai tęsiu pokalbį aš, - nenuostabu, kad jie negali atitraukti rankų vienas nuo kito. Ką gi jiems daugiau veikti?
Visos kaip mat pamiršta Froniką ir persimeta ant Jordan.
- Taip ir aš skaičiau, kad jie bendrauja per vertėją, - pritaria Lina.
- Kaip tai per vertėją? - stebisi Julia
- Gal ir visa laimė, kad jie negali susišnekėti, - juokiamės, - Jei jis suprastų, ką ta didžiapapė kalba, jų romanas tikrausiai greit atauštų.
Rocket baras/restoranas yra pačiame jaukiausiame Lancashire kiemelyje/skverelyje Londone su medeliais vazonuose, mažyčiais staliukais ir siaurais praėjimais, kuris nukelia mus prie Viduržemio jūros, į mažą Italijos miestelį. O gitaros muzika sklindanti iš lauko visai nenustebina ir be galo tinka fonui. Maistas žinoma subrangintas kiek įmanoma. Nors mano salotos buvo gan įdomios. Pelėsinis sūris, kriaušės, avokadai. Gaila, kad vyno negalėjau gerti.
Po šių pietų pasijutau tokia mergaite, kad net pagavo įkvėpimas grįžus nusilakuoti nagus. Esu pati prasčiausia nagų lakuotoja pasaulyje. Todėl šis veiksmas, kuris normaliai moteriai užtrunka apie pusvalandį ar mažiau, man išsitęsia iki dviejų valandų. Reikia lakuoti, valyti, perlakuoti ir panašiai. Ta proga, net peržiūrėjau Lietuvos bulvaro laidas ir susipažinau su žvaigždžių aktualijomis. Vėliau perėjau prie Dar pažiūrėsim.
Ar begali šeštadienis būti dar labiau tuščiai moteriškas? Kitą kart prižadu nuveikti ką nors dvasingo. Bet, oi, kaip mums kartais viso šito reikia... Argi ne taip?

Sunday, 8 May 2011

Karalienės svaitgalis Olandijoje

Pasižiūrėjusi sentimentalią princo Wiljamo ir Kate vestuvių transliaciją, sėdau į lėktuvą ir išvykau į tulpių šalį Olandiją savo draugės lankyti. Visa tai buvo praėjusį savaitgalį. Negaliu patikėt, kaip greitai tas laikas bėga. Draugė gyvena Hagoj, apie pusvalandį kelio traukiniu nuo Amsterdamo. Kadangi skrydis buvo labai vėlyvas mes atvykom apie vidurnaktį ir su visais lagaminais patekom į patį karalienės dienos šventimo įkaršti. Per žmones nebuvo įmanoma prasibrauti ir ne vienam nuvažinėjau kojas. Žinoma ir mes įsijautėm į šurmulį beigi prisėdome kažkokioj palapinėj prie karuselės pailsėti ir atsigauti nuo skrydžio ir kultūrinio šoko. Draugė sakė, kad visi čia suvažiavo iš aplinkinių kaimų tūsintis. Paprastai būna tylu ramu.
Kitą dieną tūsinomės jau ir mes. Važiavome į Utrechtą, kur vyko krūva street parties. Oranžiniais rūbais apsitaisę olandai laistėsi alumi ir visaip kaip siūbavo. Be to veikė ir gatvės turgelis, kur žmonės sutempė ir bandė prastumti visokius nereikalingus daiktus. Po gausaus išgerto alkoholio kiekio manau, kad kažką galbūt net ir pardavė.
Hansas parekomendavo ragauti nacionalinį Olandų pasididžiavimą, keptas bulves su majonezu. Pasididžiavimas nr. 2 yra kažkokie džiuvėsiuose apvolioti ir aliejui iškepti ritiniai, kurie ne ką labiau kėlė apetitą nei šaldyti pusfrabikačiai. Taigi ragavome keptas bulves su majonezu ir dar turkiškas picas, nes toj gatvės šventėj dievaži ne ką ir nusipirksi. Už tai buvo be galo daug alaus, vyno ir muzikos. Ypač linksma, kai nuskambėdavo kokia olandiška dainuška, su priedainiu la la la uch uch. Visi buvo labai draugiški ir bendraujantys. Kadangi renginiai pasibaigė apie šeštą, tęsėme vakarą pas Hanso draugą milijonierių turintį butą ant kanalo. Tačiau, kai televizoriuje pasirodė Rodas Stewardas supratome, kad laikas namo. Ryte miglotai prisiminėm kaip pirkom kažkokius sausus sumuštinius ir snaudėme traukinyje.
Kitą dieną nutarėme kompensuoti skrandžio kančias bevirškinant be galo nesveiką maistą ir alkoholį ir papusryčiavome/priešpriečiavome kavinukėj pajūry. Net netpaisant to, kad buvo itin vėjuota. Iš tiesų tai oras lepino saulute ir buvo pavasariškai gaivus.
Tuomet laukė kelionė Amsterdam. Čia jau džiaugiausi fotografijai tinkamų vietų įvairove. Praėjome turistinį maršrutą pro senamiestį, gėlių turgų, parduotuves, raudonųjų žibintų rajoną. O pavakary laukė pasiplaukiojimas valtimi kanalais. Čia buvo smagiausia ir linksmiausia dalis. Ypač, kai Julia juokėsi iš kiekvieno nieko. Labai gražu ir smagu tam Amsterdame. Įpač pavydą kėlė ant kanalų plūduriuojantys namukai. Nors jei miegamieji po vandeniu, gal kiek ir drėgnoka ten gyventi. Tačiau kokios terasos ir mieli sodeliai.
Grįžę namo į Hagą dar sukirtome po picą restorane, kuris buvo kaip ir užsidaręs, o personalas tvarkėsi, šoko ir dainavo.
Štai kaip linksma toj Olandijoj. Važiuosiu dar.





















Saturday, 7 May 2011

Soy Cubano (apie tai ką reiškia būti kubiečiu)

Ar kubiečiai yra tikrai laimingi, sunku pasakyti. Sutikom ir vienokių, ir kitokių. Skųstis žinoma nevengia, kaip tikri sovietmečio žmonės. Bėdavoja apie pinigus, vaistų trūkumą, brangias parduotuves. Tada skėsteli rankomis, yra kaip yra ir užsirūko cigarą. “Dolerių” parduotuvėse apsipirkinėja mažoji dalis šalies gyventojų, kurie turi paramą iš giminaičių JAV ar Europos, arba gerai uždirba pusiau sukčiaudami. Tuo tarpu likę, neįkandantys kainų, turi priežastį būti nelaimingais ir kiūtina į valdiškąsias, kur pagal talonus galima gauti miltų, druskos ir kiaušinių. Kaimuose žmonėms šypsotis yra lengviau nes nęrzina “dolerinės”, be to maisto galima pačiam užsiauginti. Nors gal šios praktikos imasi ir miestiečiai, ką bylojo paryčiais Havanos centre giedantys gaidžiai.

Kadangi socializmo statytojai užmiršo pastatyti butų ir dažniausiai kelios vienos giminės kartos gyvena viename būste, gyvenimas Kuboje natūraliai išplaukia į gatves. Žmonės tiesiog sėdi ant savo namų laiptelių, kalbasi su kaimynais, draugais, žaidžia gatvėse, laukia… Taip gimsta tikslai ir siekiai. Neužmirškime, kad Kuboje mobilus telefonas dar neatrastas (labai brangu), todėl žmonės bendrauja ne spaudžiodami mygtukus, o susitikdami. Ateini pas kaimyną, kuris neišvengiamai sėdi ant savo slenksčio, pakalbi, sutari kokį projektą. Jei kaimyno nėra, pratisu balsu po balkonu sušunki keletą kartų ir jis pasirodys. Kubiečiai taip pat turi kitą mūsų prarastą dalyką – begales laiko. Socializmas šimtu procentu užtikrina teisę į darbą. Kubos realybėje tai reiškia, kad nėra jokio skirtumo ar tu dirbi ar ne – vis viena „gauni“ tą patį atlyginimą, o tavo valstybinis darbas yra tiek nereikšmingas, kad niekas ir nepastebi, ar tu dirbi, ar ne. Išvaduoti nuo prievolės dirbti, žmonės mėgaujasi laiku.

Antai kaimynai susirinkę muša domino, o būrys fanų stebi ir laukia savo eilės. Salsos grupė ramiai repetuoja naujus ritmus vidurdienį garaže. Šukuosena formuojanti pilietė su „bigudukais“ plaukuose traukia gatve. Triratis dviratininkas veža tortą į šventę. Kažką išplovusi šeimininkė šliūkštelį vandenį per balkono turėklus į gatvę. Vaikai spardo kamuolį. Gatvėje žmonės kerpasi, lakuojasi nagus, darosi makiažą, siuva, prausia vaikus ir daro begalę kitų vakariečio akiai neįprastų dalykų.

Viskas čia taip atvira, kad susidaro įspūdis, jog kubiečiui nenaudingiausias ir nuostabą keliantis išradimas yra sienos. Jei nėra sienų - nereikia ir langų bei durų. Vistiek jie niekuomet neuždaromi. Iš gatvės matyti, kas vyksta namuose. Namuose matyti, kas vyksta gatvėje. Nėra sienų ir tarp žmonių. Nors ir kaip bandžiau įsivaizduoti kubietiškas intrigas, vaizduotėje iškilo nebent cukrašvendrių vergai sunkiai plušantys laukuose arba salsos šokėjai. Kažkaip kitaip čia nei Meksikoje. Neintrigiški jie žmonės. Susimaišę baltieji ir afrikiečiai, vergai ir jų šeimininkai. Dabar visi kaip ir lygūs. Komunizmas vis dėl to. Jei nekreipsime dėmesio į prarają tarp pasakiškai turtingų ir visų kitų. Gal pas turtinguosius kitaip? Gal jie tapusavy muilo operas suka? Neturtingieji tuo tarpu per daug užsiemę duonos kąsniu, kad apie kokias nors intrigas dūmotų.

Labiausiai šviečia akys. Ypač senų žmonių. Kaip du deimantai ant susiraukšlėjusios odos. Arba išdykėlių vaikų, lyg du angliukai.

Patinka man jų pasaulis. Nors ir truputį aptriušęs, tačiau tikras ir šiltai nuoširdus.