Šveicarija: Pasivaikščiojimas po Verbier apylinkes

Pirmoji diena Šveicarijoje prabėgo traukiny. Mano skrydis buvo 9.30 ryto. Galutinę stotelę Verbier miestelį  pasiekiau tik 16.30 popiet. 

- Labai lengva nusigauti. Iš oro uosto imi traukinį iki Martigny. Tada mažą traukinuką iki Le Chable. O iš ten autobusą iki Verbier. Išlipk Pra Michaud stotelėje. Turėsi tik 5 minutes pasikeisti traukiniui, todėl geriau lipk į galą, iš ten arčiau iki laiptų. Tada pereik tuneliu ir pamatysi mažą traukinuką ant platformos. Va čia stotelių žemėlapis, kad žinotum kur esi, - siuntė man instrukcijas draugas, kurios visai neskambėjo kaip lengvo nusigavimo planas. Bet čia gi Šveicarija. Traukiniai važinėja laikrodžio tikslumu ir pasimesti praktiškai nėra kur. 

- O tai kur man reiks rast tą autobusą? 

- Nesijaudink, iškart pamatysi!

Ir tikrai. Nepamatyti neįmanoma, nes la Chable stotis miniatiūrinė. Iš to viso keliavimo nuovargio dar kartą vairuotojui sumokėjau už bilietą, nors kaina jau buvo įtraukta. Bet važiuojant atgal už tai kitas vairuotojas nepaėmė pinigų. 

Galiausiai, išlipus iš autobuso dar teko toliau lipti į kalną, nes namelis taigi ant kalno, tiesiai priešais golfo lauką. Vos įėjus į terasą pakirto kojas ir tikrąja to žodžio prasme ėmė suktis galva. Nežinau ar nuo keliavimo, besikeičiančių vaizdų, kalnų grožio ar tiesiog aukščio. Manau reikėjo truputėlį priprasti, atsidūrus 2 km arčiau debesų. Ne iš piršto laužta ta kalnų liga pasirodo. Iki kitos dienos praėjo, 

Verbier yra populiarus slidinėjimo kurortas, prancūziškoje Šveicarijos dalyje. Pasirodo kartais čia galima slidinėti net vasarą jei pakyli labai aukštai. Pagrindinė vieta apsistoti, tiems kas turi pinigų yra W Hotel užimantis didžiulį plotą. Žinoma jei neturi nuosavos Challet. Nors aš visuomet be konkurencijos balsuoju už Challet. Ypač nuosavas. 

Lengviausia priprasti prie aukščio ir atsipalaiduoti žinoma baseine, su vietiniu beach club ir smėliuku. Tokio vaizdo kalnuose tai nesitikėjau. Atrodo kalnų miesteliai  puikiai prisitaiko prie sezonų. Nors vasaros metas jau ėjo į pabaigą ir lauko baseinas skaičiavo paskutines savo dienas. 

Daugiau nieko ir nenuveikiau, nes po vakarienės lauke bežiūrint į snieguotas viršūnes ir skaniausio pasaulyke slyvų pyrago man jau merkėsi akys. 

O ryte laukė dienos žygis į kalnus. 

- Taigi čia maršrutas… - Jis skambėjo man kaip daug le le le, nes aš girdėjau tik kažkokius neaiškius prancūziškus pavadinimus, - Eisim į le le, tada le le ir dar le le yra krioklys.

- Ooo krioklys, gerai, - apsidžiaugiau, kad supratau nors vieną žodį. 

Ryte iškepiau braziliškų sūriu rutuliukų, nuėjau į parduotuvę vandens ir štai kopimas prasidėjo. Iš pradžių labai civilizuotai slenkant per miestelį, retėjant namukais, apeinant golfo lauką. 

- Kažkaip čia man per daug infrastruktūros, - pasakiau. - Kada prasidės tikri kalnai? 

- Palauk, mes gi vis dar mieste! 

Ir tada susitikom karves su varpeliais, nuo kurių tilindžiavo visi kalnai, atsikartojant aidui. Mažos trobelės. eglynai ir vingiuoti keliukai. Snieguotos kalnų viršūnės atrodė kiek arčiau, o namelių stogai apačioje vis mažėjo. Kol nepriėjome ženklo, kad pasirodo mūsų hiking taku vyksta dviračių varžybos. Nuo kalno viršaus kaip išprotėję lėkė dviratininkai-kamikadzės. Kažkada pažinojau porą tokių. Išprotėję dėl adrenalino ir kūne neturintys nei vieno kaulo, kuris nebuvo lūžęs.

- Ką gi, lipsime šlaitu per žolę.

- Turi omeny per šitą aukštą žolę ir akmenis? 

- Taip, gi norėjau daugiau nuotykio ir mažiau civilizacijos. 

Kaip sugalvojom, tai ir padarėm. Per aukštas žoles ropštėmės šlaitu ir stebėjome išprotėjusius dvirantinkus skriejančius šalia. Viduje tikėjausi, kad nei vienas iš jų netyčia neišsuks iš tako ir neužlėks man ant galvos. 

- Na, va vienas nuvertė posūkio ženklą. Tai dabar kiti nematys kad čia yra posūkis.

- Manau jiems tiesiai važiuoti dar geriau? Juk ir visa esmė, kad būdų daugiau extrymo. 

Prisėsdama ant akmenų ir dejuodama, plieskiant saulei (o ji plieskė visą mano buvimo Šveicarijoje laiką) šiaip ne taip pasiekiau oazę. Taip, tikrą oazę su vandens loveliu, prie kurio pramogavo libaniečiių šeima. Vaikai konstravo Playmobile mašinėles ir laistėsi vandeniu. Užsimezgė pokalbis apie nekilnojamą turtą aplink ir globalinį atšilimą tirpdantį sniegą nuo kalnų viršūnių. Tėtis bandė su mergaite kalbėti prancūziškai, o ji man aiškino, kad nemėgsta šios kalbos. 

- Nesijaudink. Ne tu viena. - pasakiau jai, - mokiausi 5 metus ir vistiek negaliu susišnekėti. Nebent pasakyti Bonjour visiems praeiviams kuriuos sutinkame pakeliui. Ir dar Bon journee. 

Atsipūtę, išgėrę visą vandenį ir vėl pasipildę atsargas, suvalgę sūrio rutuliukus pajudėjome link krioklio. Čia buvo mano mėgstamiausia pasivaikščiojimo dalis, nes nebereikėjo kopti į kalną. Vietol to pėdinom siauru keliuku palei upelį iš visų pusių apsupti nuostabiausių vaizdų ir kalnų viršūnių. 

Vėliau patekome į eglyną ir pasiekėm platformą su…. Varvančia srovele!! 

- Tai čia ir yra krioklys? Iš šito miniatiūrinio upelio? 

- Na, krioklys yra krioklys. Argi ne? Negali ginčytis, kad čia ne krioklys. 

Na taip. tikriausiai labiausiai mane nuvylęs krioklys pasaulyje. Bet tikriausiai būna daug įspūdingiau kai tirpsta sniegas. Už tai vaizdas nuo aikštelės buvo be galo gražus, beveik pasijutau paukščiu ir norėjau skristi. 

Iš tiesų tai ir galima padaryti, nes viena populiaresnių pramogų yra leistis nuo kalnų parasparniais. Į juos vis pavydžiai žiūrėjau ir mano atsargioji aš vis diskutavo su laivės trokštančia aš. 

- Kaip jiems smagu, kaip norėčiau.

- Tu gi bijai aukščio. Maroke pareikalavai nulipti nuo kupranugario.

- Na čia atrodo daug ramiau, nei išprotėjęs kupranugaris.

- O ką jei viršuje išsigąsi. Kelio atgal nebebus.

- Na bet kaip smagiai atrodo. Koks turėtų būti geras jausmas.

- Manau kad koks vienas tikrai nukrenta per dieną.

- Vadinasi mažas šansas, kad būsiu aš.

- Gal pasilik kitam kartui. 

- Gerai kitą kartą. 

Vietoj to nuėjome pavalgyti, nes jau miriau iš alkio. 

- Taigi aš valgysiu bulves su sūriu.

- Tu supranti, kad dabar ne žiema ir 30C karštis. Nenulipsi nuo kalno.

- Nesvarbu, valgysiu bulves.

- Gal tokiu atveju valgyk Croute de fromage, jei jau nori apsiryti.

- Kas tai?

- Na sūrio ir grietinėlės padažas į kurį dažai duoną. 

- O be sūrio jie čia daugiau nieko nevalgo?

- Nelabai. 

Vis dėl to valgiau bulves su sūriu. Skanesnio patiekalo negalėjau įsivaizduoti. 

Nusileisti nuo kalno, palyginus su pakilimu buvo vieni juokai. Nors kojos prašėsi poilsio terasoje su pyragu ir arbata. 

Kaip pirmai dienai įspūdžių buvo per akis. O vakare labai gražiai šoko debesys.