Šveicarija: Lac de Vaux

- Štai tau žemėlapis. Kad jau nori tikrų kalnų išsirink maršrutą. Yra trijų sunkumo lygių. 

- Noriu šito, - dūriau pirštu į vienintelę nuotrauką su ežeru. Antras lygis pagal sunkumą, kad ir ką tai reikštų. 

- Reiks pasikelti funikulierium į patį viršų ir jis kainuoja 20 Frankų. Taip, kad šiandien arba funikulierius arba pietūs. 

Tokie mat varguolių Šveicarijoje pašnekesiai. Nepaisant to, kad gyvename namelyje tikriausiai vertame milijono, su vaizdu vertu dešimties. Kažkam pasiseka ir jie tiesiog paveldėja tokius butus, o po to užleidžia bedarbiams giminaičiams. Šiaip ar taip nusprendėm kad funikulierius svarbiau. Valgysim sūrio rutuliukus, džiovintas figas ir vaikiškas obuolių tyreles iš pakelių. Jos beje yra nuostabiausias dalykas kalnuose. Dabar manau į visus žygius imsiu vaikiškas tyreles. 

Važinėjimas funikulieriumi man jau yra pramoga savaime. 

- Tikrai nenori važiuot atidarytu keltuvu? 

- Tai jau, patikėk, kad ne!

- O vakar kalbėjai apie parasparnį. 

- Tai yra labai didelis skirtumas!

- Žinoma, šansas iškristi iš atviro keltuvo yra koks vienas iš šimto tūkstančių, tuo tarpu nukristi su parasparniu tikriausiai vienas iš dešimt. 

- Kaip matai mano realybės suvokimas ir baimės jausmas statistika ir logika nesiremia. Važiuojam uždaroj kabinoj. 

Taip pasikėlėm į viršų su kitais kalnų laipiotojais, jų lazdomis, šunimis ir žinoma kalnų dviratinkais, šalmais bei dviračiais tempiamais ant kupros. Visi jie vėliau kažkur išnyko palikdami kalnus mums vieniems. 

Mūsų maršruto tikslas - ežeras Lac the Vaux. Visas smagumas su kalnų ežerais yra tas, kad jie slėniuose, kas reiškia, kad reikia iš pradžių lipti į kalną ir tuomet vėl leistis nuo kalno. Jei pasiseka, nebereikia vėl lipti į kalną, belieka tik leistis žemyn toliau. Laimei toks mūsų atvejis ir buvo. Bet gali taip ir nepasisekti. 

Pradėję savo žygį vietoj karvių priėjome draugiškus piemenis ganačius avis. Kadangi nesupratome kokia kalba jie šneka, nusprendėme, kad greičiausiai portugališkai. Vis kilome aukštyn, lipome ir kopėme. Laimei 2.5 km aukštyje yra kur kas šalčiau ir ne tiek daug tiesioginės saulės. Be to oras buvo gaivus po vakarykštės audros. 

- Ar manai, kad šlapias takas yra mažiau slidesnis nei sausas?
- Sunku atsakyti, verčiau žiūrėk kur statai koją ir neužkliūk už akmenų. Tikiuosi užtenka kalniškumo, nes vakar skundeisi, kad per daug civilizuota.
- O taip, šitas marštutas tobulas! Kalniškiau nebūna! 

Vis mąsčiau, kaip įdomiai padalintas pasaulis. Yra šalys, kurias sudaro beveik viena dykuma, yra tokių kuriose susigrūdę milijonai žmonių keliais aukštais gyvenatys namuose, suręstuose iš kartoninių dėžių, tokių kur vyksta karai ir neramumai. Tačiau yra neutralus, niekieno neliečiamas žemės plotelis, apsuptas ir išraizgydas kalnų, kur kiekvienas posūkis atima žadą, kur grynas oras, niekas neskuba, visi baisiai mandagūs, bankuose laikoma pusė pasaulio pinigų, traukiniai nevėluoja, o laikrodžiai rodo tiksliausią pasaulio laiką. Sukurta galia ir kokybė, nepriklausomybė neturint jokių priešų. Šokoladas gali būti paprastas ir Šveicariškas, laikrodžiai yra ne laikrodžiai jei ne Šveicariški, kosmetika pagaminta Šveicarijoje niekam nekelia abejonių, nes čia geriausios laboratorijos, o ką jau kalbėti apie sūrį? 

Tas ėjimas per kalnus tikrai labai magiškas. Kažkodė važiuojant automobiliu tokio poveikio nepatiriu. Ilgai eidamas savomis kojomis nelabai gali užsiimti kuo nors kitu, reikia žiūrėti ką darai, kur eiti tokiau, kaip nepaslįsti. Nebelieka minčių, nei problemų. Neturiu daug ko pasakyti, tik, kad mes ėjom, ėjom ir ėjom. Nes tai tiesa. Daugiau nieko ir neveikėm, tik ėjom. Tačiau atrodo, kad per vieną dieną nutiko tiek daug. 

Taigi kaip jau minėjau ėjom, ėjom ir ėjom. Kol staiga pasimatė jie! Ežerai! Dvi kalnų akys žiūričios į dangų, kurių veidrodžiuose atsispindėjo debesys. Nuo mėlynumo ir žalumos kontrasto man išsiplėtė vyzdžiai. 

- Gera vieta užkąsti? Kaip manai?

- Dėl manęs galim čia užkandžiauti visą dieną. 

Valgėme figas žiūrėdami į šį hipnotizuojantį vaizdą ir nebežinau kelintą kartą kalbėdami apie darbo radimo Šveicarijoje problemas, iššūkius ir rūpesčius. Būti bedarbiu vienoje brangiausių pasaulio šalių menkas malonumas. 

Pailsėjus atėjo laikas lesitis žemyn. Siauri kalnų keliukai vingiavo palei upę, šlaitais link slėnio. Atrodė, kad vaikštinėju talentingo tapytojo sukurtame paveiksle. Kaip gali atsirasti toks grožis? Ir kas išvis yra tas grožis? Štai mes ėmėme ir nusprendėme, kad tokie vaizdai yra labai gražu. Kažkada girdėjau pasakymą, kad mums būna gražu tai, kas mus užkabina, paveikia ir kažką sujudina viduje. Grožis ne šiaip sąvoka. Tai Dieviškumas. 

Vėliau priėjome platesnį kelią, itin pamėgtą šeimų su dviračiais ir vyresnio amžiaus vaikštinėtojų su lazdomis. Čia tie, kurie renkasi ramesnį ir ne tokį ekstremalų poilsį. Visi išprotėję kalnų dviratininkai tikriausiai smaginosi kažkur kitur. Bonjour sveikinosi, kiekvienas praeivis. Ir mes visiems atsakydavom Bonjour. 

Sustojome dar vienai pertraukai ir užbaigėme maisto rezervus. Bežiūrėdama į vaizdą galvojau ar rinkčiausi laimę ar ramybę? Bet kiek daug ramybės aš ištverčiau? Kiek laiko man būtų gerai? Beje, visi kalba itin tyliai. Juk per didelis triukšmas gali sukelti sniego laviną. Taigi nieko keisto, kai mano garsus pokalbis telefonu susilaukė keistų žvilgsnių. Jei aš ką nors entuziastingai pasakoju, kalbu itin garsiai. Taigi kiek ramybės yra šiek tiek per daug? Šveicarijai kažkaip ta ramybė tinka. 

Galiausiai šlaitu nusileidome į slėnį. Saulė kepino kur kas labiau, o vandens atsargos mažėjo. Kaip būtų smagu tiesiog nučiuožti. Bet dabar vasara ir niekas nečiuožinėja. 

Vakarienei žinoma valgėme fondue. Kaip gi be fondue? Ir be sūrio? Ir pabaigėm slyvų pyragą. Tai vis dar skaniausias pyragas, kurį esu ragavusi.