Nes visa tai ir yra gyvenimas

'Tu mane įkvepi' man kartais sako žmonės. Ir aš visada minutėlei sutrinku. Kaip įkvepiu? Juk tik gyvenu savo gyvenimą, kuris man neatrodo kažkuo ypatingas. O santykiuose atrodo darau vienas klaidas po kitų. Kitiems atrodo pavyksta taip lengvai ir tarsi be pastangų, o aš verčiu vieną puslapį po kito. Kartais galvoju gal vieniems žmonėms tiesiog lemta visą gyvenimą nugyventi su vienu žmogum, o man lemta jį paskirstyti tarp daugybės paragrafų. Dvasingieji teigia, kad mes paprasti žmonės išmokome dalinti pasaulį į tamsą ir šviesą, gerą ir blogą. Mes nebesuprantame, jog tai yra vieno ir to paties dalis. Kaip gimimas ir mirtis bei susitikimas ir išsiskyrimas. Bet man patinka tik pradžios ir negaliu pakęsti pabaigų. 

Man vis dar atrodo, kad visi kiti atrado kažkokią paslaptį ir suprato, ką reikia daryti ir kaip gyventi, o aš turiu tik krūvą klausimų. Jų su kiekvienais metais tik daugėja. 

Kartais taip noriu pamatyti alternatyvią realybę. 

Kas būtų jei būčiau prieš 4 metus ištekėjusi? 

Kas būtų jei galbūt būčiau pagyvenusi Costa Rikoje ir tikrai išmokusi čiuožti banglentėmis, vietoj to, kad tik pozuočiau nuotraukose? 

Kas būtų jei būčiau išvažiavusi savanoriauti ar keliauti po Pietų Ameriką? 

Kas būtų jei būčiau likusi Lietuvoje ir negyvenusi šio gyvenimo Londone? 

Vietoj to nesukūriau šeimos, tik labai daug sužinojau apie santykius. 

Susiradau draugų visam gyvenimui. 

Vilniuje nusipirkau butą su vaizdu į miestą, kuriame galbūt niekada negyvensiu. 

Man patinka jį turėti, kaip ir Jimmy Choo batelius, kurių dar nei karto nedėvėjau. 

Išmokau būti su savimi. Ypač per pasivaikščiojimus gamtoje. 

Supratau, kad skausmas koks jis bebūtų visada praeina. 

Svajonės pildosi.

Atsumas neišškiria žmonių. Išskiria tyla. 

Vienu metu gali būti tik arba baimė arba meilė. Tik deja baimė daug kartų kažkodėl laimi. 

O svarbiausia,  išmokau žiūrėti į debesis ir žvaigždes, kai iš po kojų slysta žemė. Nes visada yra daugiau. Nes visa tai ir yra gyvenimas.