Šri Lanka: Kelionė traukiniu iš Nuwara Eliya į Ella

Nežinau, kodėl taip dievinu keliones traukiniu. Gal todėl, kad vaikystėje gyvenau netoli bėgių ir viena didžiausių pramogų buvo užlipti ant kalno, laukti iš už posūkio išlendančio garvežio ir spėlioti, kiek gi bus vagonų. Kitas mėgstamas užsiemimas buvo dėlioti skardines ir džiaugtis suplotais metaliniais blynais. Na taip, čia vaikų džiaugsmai prieš ipadų erą, apie kuriuos pasakosiu savo anūkams. Ta meilė traukiniams taip ir neišsikrapštė lauk iš mano širdies. Persikėlus į Lodoną atradau laiptelius nuo kurių matosi Millenium tiltas ir už jo esantis traukinių tiltas. Iki šiol tai yra viena mėgstamiausių mano vietų, į kurią tempiu pasėdėti visus, kas tik atsiduria su manim prie upės. Jei mano gyvenimas būtų filmas ir koks nors įsimylėjęs herojus galvotų, kur manęs ieškoti, apėjus pusę miesto jam staiga toptelėtų mintis nueiti prie to tilto ir surprise surprise, ten būčiau aš saulėlydžio fone. O kiek man teikia džiaugsmo rytinės arbatos puodelis traukinyje važiuojant į kaimą, saulės spinduliai, debesys ir laukai skriejantys už lango.

Todėl, kaipgi galėjau praleisti progą pasivažinėti vienu įspūdingiausių traukinių maršrutų pasaulyje? Iš tiesų tai paprasčiausia vietinių susisiekimo priemonė iš Šri Lankos šiaurės nusigauti į pietus. Tačiau tie Šri Lankiečiams įprasti peizažai yra tokie egzotiški turistams, kad šitas traukinys greit patapo viena populiariausių ekskursijų šalyje ir sėkmingai konkuruoja su drambliais bei arbatos fabrikais. 

Prisiskaičiau visokių forumų ir prigąsdinta, kad bilietus reikia nusipirkti labai iš anksto. Ypač į kondicionuojamą pirmą klasę, kuria keliauja dauguma užsieniečių. Išbadžiau įvairiausių būdų įsigyti tuos bilietus dar Londone. Oficialus puslapis žinoma rodė Sold Out. O visokios agentūros atrodė tokios keistos, kad net emailo normalaus nebuvo, pervedimas turėjo būti daromas per pinigų persiuntimo tarpininką beigi neatrodė daug šansų, kad vėliau iš jų dar ką nors išgirsčiau. Nors iš tiesų tai čia Azijietiškas stilius. Balyje ir Tailande irgi niekas jokių čekių neduoda ir apskaitos neveda. Pasirodykite rytoj ir tiek. Kas jūs, kur jūs, visi viską žino. Šiaip ar taip nelabai norėjau rizikuoti su tais pinigų pervedimasi ir pagalvojau, kad atsiras koks nors būdas susižvejoti tuos bilietus jau esant vietoj. 

Kaip sakoma svarbu niekada neprarasti vilties. Mūsų pagalbininko vairuotojo dėka vietoj 7 valandų kelionės iš Kandy į Ella, mes įsėdome Nuwara Eliya ir užtrukome tik apie 2 valandas. Jų visai užteko. Septynių valandų kelionė pasirodytų kiek ilgoka ir susigaištų visa diena, tačiau neturintiems mašinos tik toks variantas ir belieka. O mes iš pradžių po Nuwara Eliya regioną pasivažinėjome, po arbatos plantacijas pasivaikščiojom ir kaip anglai sako užsidėjome vyšnią ant pyragėlio dar ir traukiniu prasivažiuodamos.  Varnelė turistinių atrakcijų sąraše buvo pažymėta.


Jei paklaustumėte ar vertėjo vargintis ir daugiau mokėti už kondicionuojamą pirmąją klasę, atsakyčiau tikrai ne! Net ir mūsų vairuotojas bandė atkalbėti sakydamas, kad antroje klasėje bent jau langai atsidaro, jei norėtumėt ne tik pasigrožėti, bet ir fotografuoti. Per sandariai uždarytą ir dar aptaškytą langą nuotraukos gaunasi miglotai siurrealistiškai išplaukusios (teko pusę ištrinti). Todėl nenuostabu, kad didžiąją kelionės dalį praleidau prie atidarytų durų. Traukinys judėjo gan lėtai, todėl visai nebuvo baisu, net ir važiuojat stačiais kalnų skardžiais. Ir šiaip antroji klasė kur kas linksmesnė. Visas vagonas grojo būgnais, dainavo, šoko ir pramogavo kaip mokėjo. Nors sutinku, ištverti septynias valandas tokiam balagane būtų nelengvas iššūkis. 

Prieš akis keitėsi įvairaus žalumo atspalviai, su ruduojančiais ryžių laukais, besiplaikstančiais ore skalbiniais, mojančiais vaikais ir savo įprastus darbus dirbančiais ūkininkais. Žiūrėdama į tuos vaikus prisiminiau save, taip pat mojančią traukiniams. Ir tuos džiaugsmo šūksnius, kai garvežys atsakydamas sušvilpdavo. Kai pagalvoji, tas pasaulis kitoje žemės rutulio pusėje ne taip ir skiriasi.