2015 - Kai viskas lyg ir taip pat, bet ne taip pat

 Kai Dalai Lamos paklausė, kas jį labiausiai stebina žmonijoje, jis atsakė: „Žmogus. Nes jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Po to jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada jis taip rūpinasi savo ateitimi, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas yra tas, kad žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. O tada numiršta taip ir negyvenęs.“

Todėl aš visada stengiuosi iš gyvenimo imti viską, o jei jis ko nors neduoda, tuomet pati bandau parodyti iniciatyvą, jei vistiek atkakliai kažko neduoda, tada apsisuku ir imuosi ko nors kito. Galbūt vienu metu bandau daryti per daug, galbūt ką nors metu per greit, o kažko užsispyrusiai laikausi, nors kartais atrodo, kad bandau prastumti dramblį pro adatos skylutę. Tačiau aš tikiu, tiksliau žinau, kad tai ko man reikia visuomet vyksta tuomet, kai man to reikia. Ir stumk tu tą dramblį kiek nori. Mane susiranda reikalingi žmonės, išeina tie, kurie savo pamokas jau išmokė, atsiranda aplinkybės vedančios ten, kur turiu nueiti ir neįvyksta tai, kas mane nuo kažko apsaugo. Galbūt kai kurie dalykai tiesiog neįvyksta todėl, kad įvyktų kiti. Tiesa, ne visada moku išlaikyti tokį požiūrį, bet nuoširdžiai bent jau stengiuosi. 

Neseniai vieno pokalbio metu sužinojau apie penkias meilės kalbas. Man taip patiko šis testas, kad priverčiau kelis draugus jį pasidaryti ir palyginti rezultatus. Kam įdomu, galite jį rasti čia (anglų kalba). Dėmesio rodymo būdai dažniausiai pasisiskirsto į šias kategorijas: palaikymo žodžius, laiko leidimą kartu, paslaugas, fizinį prisilietimą ir dovanas. Galbūt jų yra ir daugiau, bet šios sistemos autorius nutarė, kad visi kiti galiausiai vistiek patenka į vieną iš šių penkių. Mano pagrindinė meilės kalba yra laiko leidimas kartu, antra pagal svarbą - paslaugos, tuomet seka palaikymo žodžiai, fizinis prisilietimas ir dovanos. Nenuostabu, jog leidau itin daug laiko su man svarbiais, įkvepiančiais ir mylimais žmonėm. 

Naujųjų Metų išvakarėse taip pat perskaičiau šį straipsnį. Kuris praktiškai teigia, kad esame tai, ką mes darome. Galime viduje manyti, jog esame pats nuostabiausias žmogus, bet jei mūsų veiksmai to neparodo, tuomet koks skirtumas? Straipsnis buvo perskaitytas 20 milijonų kartų ir plačiai iškritikuotas įvairių pseudo religinių besąlyginės meilės rėmėjų teigiančių, kad tave turi mylėti tiesiog už tai kas esi. Taip, turi. Bet jei kiti nemato to kas tu esi, tu slepi savo asmenybę, mintis ir talentus po devyniais užraktais ir nieko nedarai, kaip žmonėms žinoti, kad tu išvis egzistuoji? Gan grubiai parašytas straipsnis, tikrai verčiantis pagalvoti, kad jei tam tikroje situacijoje reikia operuoti ant kelio kraujuojantį žmogų, tai nebent esi chirurgas ir gali padėti, iš tavo puikios asmenybės bus nedaug naudos. Na dar nebent būtum Dalai Lama ir galėtum įkvėpti aplinkinius nepalūžti. Juk tai kas yra mūsų viduje verčia daryti būtent tuos dalykus, kuriuos galim tik mes. 

Šių metų nenoriu matuoti mėnesiais. Laikas įgavo kitokią prasmę. Taip pat kas man labai nebūdinga ėmiausi kažko naujo viena, net ir neturėdama kompanijos, bet nei karto nepasigailėjau. Tai man netgi buvo savotiškas iššūkis išeiti iš komforto zonos. 

Pradėjau metus bandydama būti tobula, stengdamasi būti geriausia versija to, ką kiti tikisi matyti, nors net nelabai įsivaizdavau, ką jie iš tiesų tikisi matyti. Labai bijojau suklysti. Deja stengtis atspėti ką galvoja kiti ir užbėgti tam už akių yra absoliučiai varginantis ir bereikalingas užsiemimas. Be abejo nepaisant visų absurdiškų pastangų aš vis dėlto suklydau. Bet tuo pačiu supratau labai paprastą dalyką, nesvarbu ką darysiu, kuo būsiu, kaip elgsiuos, vistiek atsiras kažkas kas manys kitaip, kas sukritikuos ir kam to nereikės. Kaip sakoma gali būti labiausiai prisirpęs, raudoniausias obuolys pasaulyje ir vistiek kažkas tiesiog nemėgs obuolių. Bet jei stengsies apsimesti apelsinu, tie kurie mėgsta obuolius net nesupras kas tu esi. Tai gal geriau būti tuo obuoliu jei jau vistiek užaugai ant obels. 

Praleidau nemažai savaitgalių ant kažkieno sofos žiūrėdama kvailus filmus, gerdama arbatą, kalbėdama apie klaidas ir bandydama atrasti nors kokį gyvenimo paaiškinimą. Ne iš piršto laužtas posakis, kas ieško tas randa. Atėjo pavasaris ir viskas susidėliojo į savo vietas. Supratau, kad pasauliui nereikalingi perfekcionistai, jam reikalingi žmonės kurie kažką daro. Netobulai, pagal save, taip kaip supranta, klysta, klumpa, keliasi, ieško, pyksta, verkia, juokiasi, myli ir šoka. Pasauliui daug labiau reikalingi tokie žmonės, nei tobulieji kuriantys tobulumo planus. 

Metų pradžioje susidariau daug sąrašų, todėl galima palyginti, ką ir kaip pavyko įgyvendinti. 

Laikas gamtoje. Norėjau dažniau ištrūkti iš miesto ir kartu pasportuoti. 
Planavau: 15 Countryside walks per metus. Įgyvendinau lygiai 15 žygių. Iš pradžių buvo nelengva rasti kompaniją, nes visi tik galvą kraipydavo paminėjus lengvą pasivaikščiojimą kalnais ir kloniais, mažiausiai penkioliką kilometrų. Pirmus kartus išsiruošiau viena ir klausydama muzikos ar kokių paskaitų ieškojau kelio pagal iš anksto atsispausdintą maršrutą, pasiklysdavau, telefonas išsikraudavo, bet visada sugebėdavau rasti kelią iki traukinių stoties. Patikėkit manim, kaimo vietovių žymėjimui Anglijoje yra dar kur tobulėti arba mano įgūdžiams orientuotis. Šiaip ar taip niekad nepasilikau miškuose vilkų vakarienei. Vėliau jau negalėjau atsiginti norinčių prisijungti. Nuėjau nemažai maršrutų su įvairiais draugais ir tai tapo mūsų tradicija. Vasara buvo labai graži bei šilta, todėl tikriausiai nei vieno pilno savaitgalio nepraleidau Londone. 
Ko išmokau: Daryk tai, kas tave labai traukia, net jei nėra su kuo ir laikui bėgant gyvenimas tikrai parūpins ką nors į draugiją.

Jogos retreatas Velse. Vėl nutariau išbandyti tai, ką seniai norėjau ir pamačiusi jogos ir plaukiojimo laukiniuose vandenyse (čia anglai taip vaizdingai vadina viską kas yra ne baseinas) savaitgalio reklamą tiesiog negalėjau susilaikyti. Nors jis jau buvo išparduotas, vistiek parašiau organizatorei ir kaip tik buvo viena vientelė vieta nes kažkas atšaukė. Argi ne likimas? Tikiu būdu atsidūriau viena pati, su krūva nepažįstamų žmonių, nuošaliame namelyje prie įlankos, ir dar su didžiuliais sodais ir kriokliu. Horizonte stūksojo kalnai, o aplink šmirinėjo avys. Atrodė, kad patekau į kitą galaktiką. Tai buvo viskas, ko galima norėti: grožis, ramybė, skanus maistas, kalnų ežerai, plaukiojimas vandenyne, karštas puodelis arbatos, spalvingi žmonių pasakojimai ir joga. Grįžusi kelias dienas tik tuščiai spoksojau į kompiuterio ekraną ir klausiau ką aš čia darau?
Ko išmokau: Leisk gyvenimui tave nustebinti ir jis atves į netikėčiausias vietas. 

Zest Life Jogos retreates Plas Cadnant soduose

Meilė. Šiais metais įsimylėjau. Netobula meile, kuri mane daug ko išmokė ir įkvėpė. Meile, kuri iš draugystės staiga kažkaip transformavosi į didžiulį jausmą, o aš net nepastebėjau kada baigėsi ta riba. Jei būčiau pastebėjusi, būčiau kažkaip pasiruošusi ar bent jau nusiteikusi blogiausiam ir tada pasakiusi, kad nieko neišeis ir uždariusiu duris. Bet taip neatsitiko, ji mane kažkaip prisijaukino ir voila, vieną dieną pasižiūri į tą žmogų ir supranti, kad jį myli. 
Iš šio jausmo daug rašiau, bet nieko neviešinau. Čia tik viena iš mažų ištraukėlių.
Dabar suprantu, kad mes neįsimylime tobulybės. Mes įsimylime keistus dalykus. Tokius, kaip dainavimą pokalbio vidury, paverčiant viską miuziklu. Arba dalinimasi saldainiais žiūrint filmus. Taip, apie gėjų antiną ir senyvų vyrų bernvakarį Las Vegase! Ledų valgymą vienu šaukšteliu. Tą arbatos puodelį ir tą keistą martinio taurę kreivu kakleliu. Mes įsimylime tai, kaip kažkas žiūri į mus šypsodamasis bei apsikabina tarsi nematęs šimtą metų. Mes įsimylime čiaudėjimą ir nosies pūtimą. Ir akinių rėmelius. Mes įsimylime priaugtą svorį. Elegantišką mėsainio valgyma peiliu ir šakute. Kovą dėl bulvyčių. Nepadorius juokus netikėčiausiu metu, priverčiančius kvatotis iš visų plaučių. Apsėdimą viską Googlinti ir pateikti tikslius atsakymus. Juodą angelą Tate galerijoje ir ranką ant juosmens.  Lietuvišką filmą, iškrapštytą nežinia iš kur.  Mes įsimylime netobulumą, kuris yra tiksliai tai ko mums reikia. Būtent mums, o ne tobulai visiems.   
Ko išmokau: Kas turi įvykti būtinai įvyks, net jei užsirakinsi, užsidarysi visus langus ir langines, bei tyliai sėdėsi kamputyje. Meilė tiesiog atsitinka. 

Kelionės. Šiemet aplankiau Šri Lanką, Maldyvus, Lake Como, Veneciją, Amsterdamą ir Libaną. Dar buvo vasaros atostogos Lietuvoje. O darbo kelionių jau net neskaičiuoju. Tos pačios vietos: Budapeštas, Varšuva, Bolonija, Frankfurtas, Helsinkis ir Praha. Mano kelionių sąrašas pailgėjo iki 37 šalių. Reikia dar truputį pasistengti ir greit bus 50. 
Ko išmokau: Vis labiau norisi keliauti viduje, o ne išorėje. 

Šri Lanka - Sausis

Maldyvai - Vasaris

Burano sala - Kovas

Venecija - Kovas

Lake Como - Kovas

Lietuva - Liepa

Libanas - Spalis

Draugai. Sutikau naujų žmonių ir pagilinau draugystes su senaisiais. Mano gyvenime atsirado brazilė Ellen ir jau neįsivaizduoju, kaip be jos ankščiau gyvenau. Ji turi tokią didelę širdį, kad tos šilumos užtektų pusei Antarktidos ištirpdyti. Ji gyvas pavyzdys, kaip reikia tiesiog sakyti žmonėms, kokie jie tau svarbūs, apkabinti, iškepti sūrio rutuliukų ir su didžiuliu entuziasmu sušukti: 'taip seniai tavęs nemačiau' (nors mateisi vakar). Kiti žmonės atėję į mano gyvenimą padėjo priimti sprendimus, kurių tuo metu reikėjo, valgė su manim blynus savaitgaliais, žiūrėjo paveikslus galerijose, padėjo kovoti su aukščio baime, įkvėpė ir tiesiog keliavo per mano patirtis kartu. 
Ko išmokau: Buvimas savimi, nesigėdijant savo minčių, jausmų ar idėjų prieš kitus žmones yra didžiausia laisvė. Deja ne visada ją sau leisdavau ankščiau.  

Šeima. Šiais metais po daug laiko šventėme Kalėdas visi kartu. Mes visi norime kažkam priklausyti, turėti savo gentį. Tą grupę žmonių, kurie kas be atsitiktų bus apsaugos ratas ir nesikeis, kai viskas aplinkui keičiasi. Labai džiaugiuosi, kad mano gentis tokia nuostabi ir truputį išprotėjusi. 

Filmai
Planavau: 50. Pažiūrėjau: 35 (trečdalis lėktuvuose). 
Geriausi: Everest - apie alpinistus besistengiančius pasiekti viršūnę. 5 to 7 - apie  įdomų susitarimą ir keistą šeimyninį gyvenimą. Boyhood - Filmuotas 12 metų ir pasakojantis augančio berniuko istoriją. 

Knygos
Planavau: 33. Perskaičiau: 18
Geriausios: Radhanath Swami 'Kelionė namo', David Nicholls 'Us', Amanda Palmer 'Art of Asking', Laurent Gounelle 'Dievas visada keliauja incognito'.

Interviu su manim Tiesoje yra čia. Tai buvo dar vienas malonus dalykas nutikęs šiemet, kaip tik tuo metu kai mokiausi kalbėti kiek galima daugiau tiesos. 

Pažiūrėkim, ką atneš 2016 - raudonosios beždžionės metai.  Svarbiausia žiūrėti baimėms į akis. Mano atveju, tai užlipti į tą aukštą sieną, nueiti į renginį, kur nieko nepažįstu, išsiruošti į gamtą vienai, pirmai užkalbinti patikusį žmogų ir išdrįsti parašyti, kas sukasi mano galvoje bei leisti paskaityti kitiems.
Geriau daryti klaidas, negu visai nieko nedaryti. Nors aš nelabai tikiu klaidomis, mes tiesiog renkam patirtį. O ji vertinga visokia. 

Viena laimingiausių 2015 akimirkų, nes labai bijau aukščio ir užlipau šia siena iki viršaus. Neatsimenu, kada paskutinį kartą jaučiau tiek pasididžiavimo.